Savaitgalį buvau kaime pas tėvus. Nuvažiavus visada pražiūriu, ką skaito mama. Šįkart radau Jaroslavo Melniko „Maša, arba postfašizmas” (Alma littera, 2014). Mama pamačius, kad vartau sakė, „šitos tai jau tikrai neskaitysiu”. Aišku, kad suintrigavo, paskaičiau anotaciją – pats tas jaukiam vakarui. Taip ir buvo, suskaičiau greitai.

Jau buvau padėjus į šalį, bet kažkaip sutapo, kad FB kažkas iš skaitančių iškėlė šią knygą su prierašu, „Skaitau ir negaliu atsitraukt, bus tarp geriausių mano knygų. Patiks utopijų mėgėjams. Rekomenduoju ir jums”.

Va, kaip, galvoju, kam utopija – kam antiutopija.

Maša-arba-Postfašizmas

Tolimos, o gal ir nelabai tolimos ateities pasaulyje žmonės galiausiai pasiekė tobulybę – atsikratyta ydų ir prievolių, žmogus yra laisvas, jis neprivalo dirbti, visa jo veikla galiausiai gali būti skiriama sielos lavinimui. Pagrindinis darbo jėgos ir maisto šaltinis yra tobulos žmonijos priešaušryje išvesta nauja gyvūnų, storų, rūšis. Iš jų gaminamos skanios dešrelės, jie aria laukus ar (gerai apmokius) skalbia skalbinius. Fiziškai storai labai panašūs į žmones. Galima būtų sakyti, kad identiški – akys, plaukai, oda, rankos, kojos ir t.t. Bet kaip teisingai pastebėjo vieno mėsos kombinato darbuotojas (o gal darbuotoja, nebepamenu), nereikia gyvulio lyginti su žmogumi, prasidėtu sumaištis. Juk ir istoriniais laikais, skerdžiant kiaules niekas nepergyveno, kad jų širdis labai jau panaši į žmogiškąją. Valgė ir nesiskundė.

Aišku, pasitaikydavo ir pavienių nesklandumų – kaip kad kokie zoofilijos atvejai ar vegetarų išsigalvojimai. Situacija užaštrėjo pradėjus rimčiau reikštis konservatyviems humanistams, tvirtinantiems, kad storai, net ir nebeturėdami žmogiškų savybių (pvz., kalbos) vis tiek yra žmonės. Žmonės, kuriems nusikalsta ir kurie gali vėl tapti žmonėmis. Konservatyvieji humanistai net ėmėsi tokių radikalių akibrokštų kaip šeimos kūrimas su partneriu storu. Tobuloje visuomenėje prasidėjo šiokia tokia sumaištis – pripažinti save, savo senelius ir prosenelius žmogėdromis, įsileisti storus (juk jie tik gyvuliai) į savo namus, atsisakyti skaniųjų mėsos gaminių, pripažinti klydus, o gal viską nurašyti kaip visišką nesąmonę, rasti tam labai gerą paaiškinimą, po kuriuo pasirašytų įtakingi mokslininkai?

Manau, romano idėja Jums jau aiški. Pasakojama per žurnalisto, susidominčio konservatyviųjų humanistų teorija ir ilgainiui įsimylinčio storę patirtis. Gyvą, puikiai perteiktą jo istoriją pertraukia „teorijos” blokai – diskusiniai straipsniai iš Trečiojo Reicho laikraščių, kuriuose skaitytojas susipažįsta su tobulos žmonijos istorija ir stebi reakciją į palaipsniui plintančią storų žmogiškumo idėją.

An Outtake From Fritz Lang's MetropolisNiekaip nesieju F. Lango „Metropolio” technokratijnės distopijos su J. Melniko romanu – tiesiog reikėjo niūrios iliustracijos. Bet, tiesa, „Mašoje” technikos maža, žmonės linkę gyventi vienkiemiuose, jei „Metropolį” pavadinau technokratinę, tai šiąją distopiją turbūt galima vadinti agrarine (atleiskit, kad nesusilaikau ir krypteliu link ŽŪ – teberusena juodojo humoro anglys).

Nesiruošiau rašyti recenzijos, tad jos ir nesitikėkit. Nors, jei jau pradėjau, galiu pripažinti, kad skaityti buvo smagu – pasakojimas vyniojosi greitai, be didelių uždelsimų, herojai pasirodė pakankamai įtikimi. Na, ne tiek jau daug jų ir buvo, ne tiek jau daug jų ir gavo teisę būti plačiau pristatyti. Pastebima, kad išreiškiantieji radikaliųjų humanistų idėjas figūruoja pačiame pasakojime, tuo tarpu jų oponentai lyg ir neįgauna konkretaus kūno, kuris reprezentuotų sutelktą jėgą, besipriešinančią naujoms-senoms idėjoms. Pasakojimo tėkmėje pasisakantys už status quo nuomonę išreiškia nebent komentarais, o ne konkrečiais veiksmais. Vienintelis ryškiau pasisakantis „prieš” yra naujasis anksčiau visokioms nuomonėms buvusio atviro laikraščio redaktorius. Storų žmogiškumo idėjai oponuojama „teorinėje” romano dalyje straipsniais, tad pasipriešinimas atrodo esąs beveidis, institucinis. Tai – valdžios balsas, tai – patogumo nenorinti atsisakyti visuomenė. Atrodo, kad toks kūniškumo, vardo neįgaunantis kolektyvinis veikėjas negali būti nugalėtas.

Buvo įdomu kartu su pagrindiniu romano herojujmi pasvarstyti apie žmogiškumą, kuris galiausiai pasirodė esąs paties vertintojo suteikiama vertybe. T.y. vienomis aplinkybėmis storas atrodo esąs žmogiškas, kitomis – gyvuliškas. Tad galiausiai tai – tiesiog vidinis apsisprendimas, pasitikėjimas savo intuicija, nes išorinės savybės, elgesys, emocijos, kultūros luobas – tėra kintamieji.

O dabar apie pačią utopiją.

O gal antiutopiją. Nes žvelgdami iš saviškės perspektyvos romano pasaulį matome būtent kaip pastarąją. Kita vertus, žmonės, kurie gyvena Trečiojo Reicho visuomenėje ir naudojasi storais (bei juos vartoja) mano, kad tai tikrai utopija.

Romanas anotacijoje įvardintas berods kaip netikėtas ir labai orginalus (gal ne pažodžiu cituoju – knyga liko pas mamą). Bet vos pradėjus jį skaityti nenumaldomai atklysta jau girdėti balsai ir idėjos – pvz., kitų recenzentų jau minėtas G. Orwell’as. Man pačiai kažkodėl prisiminė M. Atwood „Tarnaitės pasakojimas”, pagalvojau ir apie žadamą prancūzo rašytojo hitą (kas būtų, jei Prancūzijos prezidentu tapų musulmonas…), o dar visa plejada kino pasakojimų. Utopijos turi savo struktūra, kuri nori nenori padaro pasakojimus susisiekiančius – pabrūkšniuoju kelis jos štrichus:

  • Buvo pasaulis Prieš Tai ir pasaulis Po to (Dabar).
  • Buvo ydos ir yra išsivalymas nuo ydų.
  • Yra tobula tvarka, kuri pasirodo esanti nelabai tobula.
  • Yra valdžia. Yra aiški valdžia, nes šiuo atveju tvirtai prisuktas mechanizmas turi turėti budrius mechanikus.
  • Ir tada yra proveržis, dvejonė, tampanti neramiu pasipriešinimo srautu.
  • Prasideda įtemptas konfliktas, utopinio pasaulio tvarkos pažeidėjų medžiokė.

Visa tai yra ir J. Melniko romane. Ko jame pasigedau, ko dažnai pasigendu, skaitydama panašius kūrinius – kitoka pabaiga. Niekas niekada nenurungs slogiosios „Beždžionių planetos”. Prisimenate? – į Žemę grįžę žmonės ją randa pilną beždžionių. Tuo metu skaičiau labai daug, kartais net po dvi knygas per dieną (pfft, mokyklos laikai – visiems taip buvo), bet niekas kitas nepaliko tokio neblėstančio įspūdžio.

planet-of-the-apes-ending Šiaip gražus kadras iš to senesnio „Beždžionių planetos” filmo.  1968m?

Išsiplėčiau čia apie tą „Mašą”. Nors nieko daug ir nepasakiau. Šiaip, paskaitykite, tikrai smagu (gal ne tą žodį parinkau, bet tiek to). Juk tas žmogus/ne-žmogus opozicija yra neblėstanti ne tik kuomet kalbama apie karą, genocidą, apie kriminalus, net kasdienėj vartosenoj tenka išgirsti, „kaip ne žmogus būtų..”. Ir ką – suvalgyt tada?

Nebepridūriau nieko apie viršelį. Nors gal ir reikėtų. Kažkada jau rašiau apie klasiką perleistą istorinių meilės romanų viršeliais – apeliavimas į auditorija, bet ne į tą auditoriją. Kažkas panašaus ir šiuo atveju. Juk galima išsisukti ir be sado-mazo erotinių užuominų (ir nekaltinkit mano pernelyg lakios vaizduotės – nuoga kažkodėl rože besiglostinėjanti moteris ir yra nuoga kažkodėl rože besiglostinėjanti moteris).

P.s. Dar norėjau pasakyti, kad šiuo metu mano knygų kaugės viršukalnėje supasi A. Žagrakalytės „Klara”. Pamačiau ją knygyne ir taip lyg į paširdžius trenkė. Juk čia mano Klara.. Kaip taip galima? Skaitau ir iš tiesų, intonacijos, kreipimasis, „Klara, kvėpuok”, „Klara, bėk”.. Jau kelis metus mano mintyse vaikšto Klara. Kiek panaši, bet visai kitokia. Vis tiek – Klara. Ir štai, prašom. Kaip dabar čia taip? Koks kosminis kanalas atsivėrė?

Jau antrą mėnesį stumdau šį romaną ar komiksą ir niekaip neprisiruošiu aprašyti. Bet tuoj, nuramdysiu sutrikimą ir imsiuos.