„The year of magical thinking“ yra knyga apie gedėjimą netikintiems, – išgirdau žiūrėdama dokumentinį filmą „The center will not hold“. Filmas pažindina su legendine JAV rašytoja Joan Didion. „The year of magical thinking“ buvo išleista 2005 m. Ėjo antri metai po J. Didion vyro, taip pat rašytojo, John Gregory Dunn mirties.

Auditorija mėgsta pikantiškas smulkmenas: Johnas mirė porai ruošiantis vakarieniauti. Susmuko prie stalo. Ką tik buvo grįžęs su Joan iš ligoninės, kurioje lankė komos būsenoje panirusią dukrą.

Perskaičiau „The year of magical thinking“ per vakarą. Tada sėdėjau ir galvojau, kodėl šios knygos neradau tada, kai pati išgyvenau magiško mąstymo metus. Pirmą kartą skaičiau tokią asmenišką, bet kartu tokią artimą knygą apie gedulą. Duodu šimtą balų už tai, kad kalbėdama apie gedulą Joan nė karto nekalba apie mirties išgyvenimą kaip asmenybės „augimą”.

Joan Didion rašo kliniškai švariai, nepoetizuodama ir nemistifikuodama, jos tekste nėra sentimentalaus dvasingumo. Susidūrusi su mirtimi – nežinoma ir baisia teritorija – Joan sau tarsi mantrą kartoja, kad reikia kreiptis į knygas, kad reikia rinkti žinias. Ji skaito: domisi širdies ir kraujagyslių ligų statistika, teismo medicinos ekspertų tekstais apie mirties pėdsakus, psichologų tyrimus apie gedėjimą ir kt. Visa tai jai leidžia ręsti kad ir braškančias, bet šiek tiek laikančias atramas, įvardinti savo reakcijas, rasti kažkokį bendravardiklį. Pavyzdžiui, ji mini, kad skaitė kaip netektį išgyvena žąsys – jos blaškosi, kviečia, ieško tol, kol pačios pasiklysta. Joan tęsia, jog žmonės elgiasi panašiai, „Jie ieškojo. Jie nustojo valgyti Jie pamiršo kvėpuoti. Jie nusilpo dėl sumažėjusio deguonies kiekio, užkišo savo sinusus neišlietomis ašaromis ir atsidūrė otolaringologų kabinetuose su neaiškiomis ausų infekcijomis“ (They searched. They stopped eating. They forgot to breathe. They grew faint from lowered oxygen, they clogged their sinnuses with unshed tears and ended up in otolaryngologists‘ offices with obscure ear infections).

Pati knygos struktūra taip pat iškart atpažįstama kaip vienas iš netekties modusų – tai atsikartojantis grįžimas į lūžio momentą. Dienos, savaitės, mėnesiai eina, bet laikas vis užlinksta ir bloškia atgal į akimirką kai viskas pasikeitė. Ji pastebi savo dvilypę reakciją į mirtį. Pavyzdžiui, pačią pirmą naktį tiesiog privalo likti viena, kad jis galėtų grįžti (I needed to be alone so that he could come back). Vėliau nenori, kad būtų rašomi nekrologai, negali išmesti vyro rūbų. Net prašydama autopsijos ji vėliau supranta, kad jos prašė vedama neracionalaus įsitikinimo, jog skrodimas padės suprasti, kas buvo negerai ir galbūt tą kūno gedimą bus galima ištaisyti. Šalia mini, jog kaip žurnalistė yra stebėjusi skrodimą, tad žino kaip bus atveriamas Johno kūnas, įvertinami vidaus organai.

 Iš čia ir knygos pavadinimo paaiškinimas. „Netikėjau kūno prisikėlimu, bet tikėjau, kad esant tinkamoms aplinkybėms jis sugrįžtų“ (I did not believe in the resurrection of the body but I still believed that given the right circumstances he would come back). Magišku mąstymu Joan vadina būvį keistoje alternatyvioje realybėje – toje, kur mirusieji gali sugrįžti. Net jei laikei rankose urną su vyro pelenais – jis gali atverti duris ir sugrįžti namo. Ji prisimena kaip skaitė pasakojimą, kad Stephen Hawking buvo paskelbęs, jog jis klydo teigdamas, kad juodosios skylės praryta informacija negali būti sugrąžinta. Jei ji gali būti sugrąžinta – laiką taip pat galima atsukti atgal.

Bet tuo pat metu Joan nebando su Johnu pasikalbėti, „išgirsti” jį (tai gana būdinga gedėjimo būseną išgyvenantiems žmonėms). Net stovėdama prie dukros lovos ligoninėje, neapsispręsdama dėl sudėtingos prodcedūros ji nebando išgirsti vyro balso. Juk akivaizdu, kad ji pati kalbėtų su savimi, tad pokalbio pastanga būtų nepagarba jų abiejų atžvilgiu. Ji sau to neleidžia. Makabriškas sutapimas: į FB srautą liejasi žinutės, kuriose pažymėta vakar mirusi pažįstama – daugumoje jų kreipiamasi į ją tiesiogiai, lyg ji išgirstų, galėtų susirinkti visus tuos palinkėjimus. O kalbama su savimi.

Joan apžvelgia ir tai kaip gedulas priimamas visuomenės. Paskelbiant mirties faktą medikai ją pavadina „cool customer” (kieta ar šalta kliente) nes ji nesiplėšo, nesubyra, reaguoja santūriai. Vėliau Joan nuolat grįžta prie šio įvardijimo (čia gal reikia pažymėti, kad J. Didion vieša persona yra santūri, ji dažnai savo veidą slepia po dideliais tamsiais akiniais, nedaugiažodžiauja). Galima nujausti, kad ji jį perskaito kaip pastabą, esą ji neatitinka gedinčio žmogaus stereotipo, t.y. , nėra stipriai paveikta. Kasdama gedėjimą tyrinėjančių mokslininkų tekstus ji randa, kad toks atsisiejimas nuo situacijos, buvimas „cool customer” yra vienas iš šoko požymių. Reakcijos gali būti įvairios.

Survivors look back and see omens, messages they missed. <…> They live by symbols. They read meaning into the barrage of spam on the unused computer, the delete key that stops working, the imagined abandonment in the decision to replace it. (Išlikusieji žiūri atgal ir mato ženklus, žinutes, kurias praleido. Jie gyvena pagal simbolius. Jie randa reikšmę spamo sraute nenaudojamame kompiuteryje, „delete” klaviše, kuris nustoja veikęs, įsivaizduotame sprendimo jį pakeisti atsisakyme.)

„The year of magical thinking” fiksuoja Joan metus po vyro mirties. Prasidėjus antriems metams pasislenka atspirties taškas. Pirmieji metai vis dar pilni jo – kiekviena diena turi savo antrininkę iš praėjusių metų (praėjusiais metais darėm tą ar aną). Bet antrieji metai jau kitokie – atsiranda distancija, dėl to jie nėra lengvesni, gal net atvirkščiai – ryšys silpnėja, blanksta. Per tuos pirmus metus Joan vengia vietų, kuriose anksčiau gyveno su Johnu, tam tikrų gatvių ir kavinių. Objektai ar vietos gali sužadinti tai, ką ji vadina atsiveriančiu sūkuriu – nesulaikomą ryškių prisiminimų grandinę. Toks sūkurys ją visiškai išmuša iš vėžių, o trigeriai gali būti bet kur.

„I also know that if we are to live ourselves there comes a point at which we must relinquish the dead, let them go, keep them dead. Let them become the photograph on the table. Let them become the name on the trust accounts. Let them go in the water.” (taip pat žinau, kad jei patys gyvensime, ateina momentas kuomet turime atsisakyti mirusiųjų, paleisti juos, laikyti juos mirusiais. Leisti jiems tapti nuotrauka ant stalo. Leisti jiems tapti pavarde fondo sąskaitoje. Paleisti juos vandenyje.)

Knyga man patiko. Bandau suprasti dėl ko – puikaus rašymo stiliaus, Joan intelekto. Svarstau, kad knygoje buvo kažkas labai artimo, kaip kad Joan desperatiškas noras apsiginkluoti žiniomis. Imponuoja ir Joan autentiškumas, ji negailestingai atvirai preparuoja aplinkybes, savo reakcijas ir pojūčius.

„We are imperfect mortal beings, aware of that mortality even as we push it away, failed by our very complication, so wired that when we mourn our losses we also mourn, for better or for worse, ourselves. As we were. As we are no longer. As we will one day not be at all.”

Po Johno mirties Quintana pabudo iš komos, sudalyvavo tėčio laidotuvėse ir po poros dienų išskrido atsigauti į Kaliforniją. Vos atskridusi eidama iš lėktuvo parkrito į smegenis išsiliejus kraujui. Vėl koma, vėl ligoninė. Pirmuosius metus po Johno mirties Joan pasitiko rūpindamasi dėl dukros. 2005 m. pasirodė „The year of magical thinking”. 2005 rugpjūtį Quintana mirė. 2011 buvo išleista J. Didion „Blue nights”.

Rašymas yra vienas iš Joan išlikimo mechanizmų.

Vyro mirties naktį ji atsidaro ir vėl uždaro word’o dokumentą.