Neseniai važiavom su Pauliumi ir jis labai mane nuliūdino pasakęs, kad kelionės laiku greičiausiai niekada nebus įmanomos. Galiu patikėti paralelinių pasaulių lankymu, bet ne kelionėmis laiku, – taip ir pasakė.

Bet tai kaip mes aplankysim save? Negi iš tiesų praeitis amžiams liks praeityje? Man visiškai vienodai, kad aš pati tikrai nekeliausiu laiku, bet, kad mes, žmonės, niekada negalėsime to daryti. Nenoriu tuo tikėti.

Man patinka mokslinė fantastika, futuristai, patinka atrasti fikcines realybes, kuriose mes keliaujame po kosmosą, kuriame imperijas ir aljansus su nežemiškos kilmės gyvybės formomis, teraformuojame ir kolonizuojame įvairias planetas. Patinka net ir tamsūs scenarijai, kuriuose Žemė yra pereikvotas kadaise klestėjusio gyvybės rojaus šešėlis, toksiška dykynė su joje klaidžiojančiomis išprotėjusiais žmonijos likučiais.

Fantastiniai tekstai man yra tobuliausia eskapizmo forma. Gal n-tąjį kartą kažkur neišvažiavau, bet knygose keliauju sunkiai įsivaizduojamus ir nusakomus atstumus. Bet ne tik tai – kažkada nustebau sau atradusi, kad fantastiniai tekstai yra vieni tobuliausių formuojant tolerantišką požiūrį į aplinkinius (pvz., koks skirtumas ta lytinė orientacija, kai mano skaitomose knygose kai kurie veikėjai išvis neturi lyties ar kūno apskritai), taip pat atveriant teigiamą požiūrį į pačias įvairiausias ateities galimybes (pvz., sąmonė tinkle? – kodėl ne). Skaitant fantastinius tekstus atrodo, kad prieš akis iš tiesų plyti platus galimybių horizontas, ne tik ta pati diena ta pati ta pati diena.

Aišku, kad fantastiniai tekstai gali būti žiauriai lėkšti, kartais siaubingai verkšlenančiai moralizuojantys kapitalistinio pasaulio blogybes, kartais perdėm apkrauti technokratiniu žargonu, o kartais tiesiog šiaip – nuobodūs.

Bet ne apie juos čia. Paskutinis fantastinis tekstas buvo to paties nuliūdinusio Pauliaus dovana – gavau seniai nužiūrinėtą švedo Simon Stålenhag knygų porelę „Things from the flood” ir „The electric state”.

Nelabai žinau, kaip apibūdinti šias knygas. Vienur mačiau užvardintas kaip „artbooks”. Jose didelio formato piešiniai dera su nedideliais teksto inkliuzais. Prieš šias knygas buvo dar viena – pirmtakė, „Tales from the Loop”. Dar buvo laikui einant interneto platybėse vis užmatomi S. Stålenhag fantastinio pasaulio peizažai. Ne per daug išsišokantys, kažkuo labai atpažįstami, gal dėl to galiausiai kažkuriame atminties lygmenyje tampantys ne fikcija, o prisiminimu.

S. Stålenhag sukurtame pasaulyje, XX a. vid. Švedijos vyriausybė šalies provincijoje nurodė pastatyti didžiausią pasaulyje dalelių greitintuvą, jis buvo įkurdintas giliai po žemės paviršiumi. Visai teritorijai prigijo „The Loop” vardas. Daug neišsiplečiant – supertechnologijos tyrėjams atvėrė daugiau nei jie tikėjosi – galimai duris į kažkokį kitą, nepažįstamą pasaulį. „Tales from the flood” susikaupia į laikotarpį po dalelių greitintuvo pastatymo ir jo apleidimo. Knygos veiksmas prasideda 1994 m. keistu potvyniu The Loop teritorijoje, neaiškios kilmės vanduo ima semti gyventojų rūsius, tad jie visi evakuojami į kitą vietą. Pasakojimo protagonistas (jei taip jį galima pavadinti) yra vienas toks evakuotas moksleivis.

90-ųjų pasaulio stilistika piešiniuose derinama su aukštosiomis technologijomis, pvz., šioje Švedijoje vaikus į mokykla vežioja klerantys mokykliniai autobusai, bet valdininkai keliauja skraidyklėmis, o laukais klaidžioja iš pažiūros autonomiški robotai. Retrofuturistinis stilius labai patrauklus nevalingai žadinama nostalgija. Nors mūsų vaikystės laike lyg ir nebuvo iš Rusijos migruojančių ir laisvės siekiančių AI robotų.

Piešiniai švelnių spalvų, realistiniai, detalūs, didelis dėmesys juose skiriamas peizažo vaizdavimui. Pats autorius viename iš savo intervų minėjo, kad švediškas peizažas yra baisiai nuobodus, tad jei į jį įmeti kokį kosminį laivą ar robotą į tą nuobodulį žiūrėti darosi kiek įdomiau.

Dabar apie istoriją. Man žiauriai patiko pasirinktas jos pasakojimo būdas, nors teisingiau būtų sakyti, kad ji ne pasakojama, o dėliojamos užuominos į ją. Skaitytojas supranta, kad po visu tuo idilišku peizažu ir sunkiai apibūdinama provincijos apatija vyksta kažkas tikrai didelio ir galimai grėsmingo. Įprastiniuose fantastikos kūriniuose turėtume tikėtinus ar nelabai tikėtinus herojus, kurie savo noru ar priversti aplinkybių nirtų į veiksmo sukūrį, suvestų akis į akį su tamsybių pabaisomis. „Tales from the Loop” to nėra – berniuko rūpesčiai berniukiški, draugystė, slaptas laisvas interneto ryšys, santykiai su išsiskyrusiais tėvais ir t.t. , kaip visi smalsūs to amžiaus vaikai jis klaidžioja po lėtai yrančių mechanizmų pribarstytą kraštovaizdį ar dalinasi keistais iš suaugusių ir klasiokų nugirstais gandais. Bet The Loop vykstantys dalykai visada lieka periferiniame regėjimo lauke. Ir tai puikiai veikia. Kai pagalvoji – tai realiausia nuotykinio vyksmo materializacija – jei vyksta, jis vyksta tau nežinant ir nematant 😀 Gal prie pietų stalo išgirsi, kad tas griovyje apvirtęs Saabas vietos policininkus pašiurpino, automobilio viduje mirusieji buvo apraizgyti keistos, nežinomos organinės materijos, „In Lars Ribbing’s own words: „It looked like someone had squeezed a giant squid into the car” (72 p.). O gal keistai pasirodys paslaptingai dinguosio mokyklos draugo atvejis, jis pagarsėjo tuo, kad žudė kates, ir tave kvietė pažiūrėti į rūsyje auginamus drakonus „you have to come to my place and make cat food. We can make cat food together and feed my dragons. They are growing quickly now” (57 p.).

Bet tokios istorijos vienodai gali būti tiesa, vienodai – greitai gimstančios ir taip pat greitai mirštančios miestelio legendos.

Beje, autorius yra pasakojęs, kad iš pradžių kurdavo vien fantastinius peizažus – juos lydintys tekstai atsirado vėliau, mat reaguodami į piešinius žmonės siųsdavo savo pasakojimus, o jis tiesiog nutarė, kad tai nesąmonės – jis geriausiai žino, kas ten vaizduojama.

Pasakojimas taip pat nėra vientisas, jis dėliojamas gabalėliais, juos skiria nenurodomi laiko tarpai, juose aprašomi įvairūs epizodai iš gyvenimo evakuotoje teritorijoje: miestelyje sklandantys gandai, nutikimai ir etc. Tai – atminties žemėlapis ir jau perskaičius/peržiūrėjus knygą liekantis jausmas apie tai, kaip mes prisimename. Faktas, kad praeities įvykiai, net reikšmingiausi, kai prie jų grįžtame mintimis yra nuolat perdaromi – kažkas prisiklijuoja, kažkas nubyra. Tokiu būdu nekintamas vaikystės peizažas jį prisiminant gali staiga pasidengti per jį slenkančių karinių robotų šešėliais. Ir jie atrodys tikrai ten buvę.

Kita likusi mintis – pokytis. Ir tai, kaip net drąstiškai kintančios gyvenimo aplinkybės dažnai yra nepastebimos, jas inkorporuojame į savo patirtį per daug nesureikšmindami, nes esame visa galva panirę į kasdienius rūpesčius, asmeninius reikalus.

Apibendrinant: „Things from the flood” man labai patiko. Apie „Electric state” čia neberašysiu, tik paminėsiu, kad jos vyksmas perkels už Atlanto – į JAV po visa naikinančio karo tapusią griuvėsiais.

Pagal Švedijoje įkurdintą S. Stålenhag pasakojimą buvo sukurtas stalo žaidimas ir Amazon orginal TV serialas tuo pačiu pavadinimu kaip pirmoji knyga – „Tales from the Loop”.

Skaitykit/vartykit.