Prisimenu Timo K. Mukka kaip balsą, net po daugybės metų plazdantį kažkur kompaktiškoje saulės rezginio teritorijoje – atsiduodantį pelkėmis ir rūku, žiemos nuojauta, gyvulišku kūniškumu, nerimu, ilgesiu.

Jo „Žemė – nuodėminga giesmė“ yra šedevras. Vienas iš aukščiausių literatūros panteono laiptelių. Nieko keisto, kad gavusi šiemet Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą paskutinį šio rašytojo kūrinį „Balandis ir aguona“ ir atsivertusi pirmuosius puslapius nuvarvinau kelias ašaras. „There is a line in Verlaine I shall not recall again, There is a street close by forbidden to my feet, There’s a mirror that’s seen me for the very last time, There is a door that I have locked till the end of the world“rašė J. L. Borges. Timo K. Mukka man jau buvo tos uždarytos durys ir staiga vėl prasivėrė. Sunku apibūdinti tą jausmą.

14037378_10206365846056170_1304580902_o

„Balandis ir aguona“ parašyta 1970 m. Tai buvo paskutinioji 1973 m. mirusio jauno rašytojo knyga (jam buvo 28 metai). To meto suomių literatūrinis pasaulis labiau vertino miestą nei kaimą, intelektą nei jausmą, o Timo K. Mukka kalbėjo apie gilią provinciją, proziškai ir atvirai vaizdavo žmogų ir jo kūniškumą, tą rupų tekstą perpindamas lyrizmu.

Kritikai gana stipriai plakė raštoją, jis buvo smerkiamas dėl „nepadorios“ kūrybos ir gyvenimo, teigiama, kad žurnale „Hymy“ išspausdintas kaltinamasis straipsnis „Tu jau kybai ant kryžiaus, Timo K. Mukka“ visiškai palaužė rašytoją. Per dieną dešimtis puodelių kavos išgeriančio ir kelis pakelius cigarečių surūkančio Timo K. Mukkos sveikata sparčiai blogėjo ir praėjus mėnesiui nuo aštraus straipsnio pasirodymo jis mirė.

„Papasakosiu apie trisdešimt septyneriu metų Piečio Kolstriomo ir septyniolikmetės Darjos Pauku meilę – tik kelis trumpus epizodus, kurie galbūt taip ir liks neaiškūs. Galbūt tai nė nebuvo meilė. Tai galėjo būti kas nors kita“ (5p.)

Taip trumpučiu skyriumi „Vietoj prologo“ prasideda „Balandis ir aguona“. Pasakotojas jame nubrėžia knygos struktūrą ir ja atskleidžiamą dviejų žmonių meilės istorijos genezę – nuo pirmojo žvilgsnio iki tamsios pabaigos.

Struktūra kiek sumaišyta – kai kurie segmentai pasakojami pirmuoju asmeniu, kitus dėsto pasakotojas. Pats pasakojimas pradedamas nuo pabaigos ja ir baigiamas. Piečio ir Darjos pažintis bei tamsus jos augimas sužinomas per nuokrypius atgal, pasakotojo ar Piečio balsu. Darja nuo pat pradžių mums yra prarasta, skaitytojas žino, kad jos nebėra, tad jos balsą išgrstame tik perpasakojamuose dialoguose.

Pati istorija paprasta ir niūri – gyvenimu mieste nusivylęs Pietis grįžta į kaimą  Suomijos Laplandijoje pas tėvą, kur gyvena ganėtinai izoliuotą gyvenimą, kol apsiėmęs dažyti kaimyno namą, sutinka jo jaunutę dukrą Darją. Pietį užvaldo nenugalima aistra merginai, tokia, kokios dar niekada nejuto – ji pakeliui sudegina seną Darjos tėvą, ji degina ir Pietį, bet likimo atsisakyti negalima. Pabuvę kurį laiką kartu Pietis su Darja išsiskiria. Po kurio laiko ji grįžta pas jį – nėščia kito vyro vaiku. Tai – pabaigos pradžia. Pietis kartu su Darja išeina į pelkes.

14045384_10206365846096171_919829857_oRašydama apie knygą jos vertėja, Urtė Liepuoniūtė, įveda „arktinės isterijos“ terminą. Tai – būsena, siejama su graužiančiu nerimu ir neslopstančia baime, „kuriuos žmogus jaučia tik šiaurėje, neaprėpiamuose tyruose, kur keletą mėnesių per metus nepateka saulė“. Sunku spekuliuoti ar gamtinė aplinka iš tiesų turėtų būti kaltinama. Nerimas ir gyvenimo nuobodulys bei nuovargis, nusivylimas, nesugebėjimas rasti būties pateisinimo ir t.t. sutinkami ir kitų geografinių platumų romanuose, kuomet vis labiau į vienatvę tarp kitų žmonių grimztantis herojus pratrūksta radikaliais, perversiškais poelgiais (kad ir „Girių karaliuje“ M. Tournier aprašytas mechanikas). Pietis įsirašo į jų gretas – jis neranda ramybės ir bendrystės nei žmonių kompanijoje, nei gamtoje.

Jo kelyje pasipainiojusi Darja pristatoma kaip neįmanoma meilė (jai tik 17 m.). Skaitytojas gali nurimaminti (o gal šiurpti), nelaukia ilgos dvejonės ar moralinių klausimų svarstymas. Pietis, kad ir kiek susvyravęs, bet be didelių skrupulų pasiima Darją. Jiems išsiskyrus, ji pati grįžta pas jį, bet dėl to netampa valinga ir aktyvia heroje – atrodo, kad Pietis ją tiesiog prisitraukia. „– Aš tavo mažutė Darja. Kaip gera, kad išsirinkai mane. Kokia aš laiminga, kad mane išsirinkai, – dainavai“ (28p.). Ji – jo. Mylinti? Greičiau apsėsta, užgrobta ir savo ašaromis išduodanti bent kažkiek suvokianti savo bejėgiškumą. O Pietis? Kaip meilė veikia jo viskuo nusivylusią, kenčiančią ir kartėlio kupiną sielą? Štai:

„Tavo judesiai yra manyje, pažįstu tave nuo seniaussių laikų, pažinojau tave nuo pat pirmos akimirkos, bet netapau artimesnis. Gerai šitaip: nesaugosiu kiekvieno tavo žingsnio, negalėsiu padėti, jei pargriūsi: jei lūš tavo koja, tu žūsi, kaip kad aš žūčiau. Aš žiūriu, kaip tu eini, žiūriu, žiūriu… žiūriu, kaip plauki tarp gluosnių ir žolynų it pilnatis rugpjūtį, o kai pailsti ir užmiegi, sėdžiu šalia ir žiūriu į tavo veidą: per miegus šypsaisi – arba bijai; klausausi tavo alsavimo ir nebijau, kad jis nutrūks. Vieną dieną tai atsitik; mes kelionėje“ (67 p.).

Kas yra meilė? Pietis save tapatina su aguona – mirties, gilaus miego simboliu, o Darja – balandė – taikos, meilės pasiuntinė. Viršelį puošia raudona dėmė – kraujo lašas ar nuoroda į plačius aguonos žiedlapius, bet Pietis save įvardija kaip juodąją aguoną, visiškai užvaldančią ir galiausiai sunaikinančią jo guolyje šokusią balandę.

IMG_3445

Bet meilė šioje knygoje yra tik pagrindinę žinutę iliustruojanti linija. Svarbiausia čia – vienatvė ir spąstais tapęs gyvenimas.

Pasaulį apkeliavęs ir reklamos specialistu dirbęs Pietis niekur nerado sau vietos, jos nerado ir grįžęs į vaikystės namus. Mieste gyventi jam nepatinka, o ištuštėjęs kaimas taip pat nebuvo toks, kokio turbūt tikėjosi grįždamas iš klajonių. Jis neturi darbo, bet nenori apie jį galvoti, tad prieš sutikdamas Darją „dažniausiai gulinėdavo nieko negalvodamas ir tuščias it dangus <…>“ (48p.). Slenkančios neveiklumo dienos smelkia jį nerimu. Pasiduoti ir gyventi taip, kaip broliams – darbas „nuo-iki“, savaitgaliniai ar šventiniai barbekiu už miesto? Tai Piečio netraukia. Bet ir atšiaurioje, nebylioje Suomijos šiaurės gamtoje jis neranda atspirties. Vienintelis liekantis imperatyvas – judėjimas, bėgimas nuo kažko, į kažkur, „Likimas – tai aklas ėjimas į priekį, tikslingas betiksliškumas. Aš esu sena mirtis – ir manyje gyvena nesibaigianti jaunystė“ (33 p.). Net aplankiusi meilė netampa jo išsigelbėjimu – jis veik simultaniškai junta beribį švelnumą ir norą pasielgti žiauriai, agresyviai.

Pietis – žmogus, kuris iš nejudrios nerimo būsenos pereina į judrią, bet net ir būdamas joje niekur neatsiduria – neužmato tikslo. Negalima sakyti, kad jis pasimetęs, nes tuomet reikėtų žinoti, kur jis turėtų būti.

Timo K. Mukka. Balandis ir aguona

Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 112 p.

Iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė