1252 m. Livonijos ordino riteriai pelkėtame, nederlingame, vėjų košiamame žemės lopinėlyje tarp dviejų upės atšakų padėjo pamatus šiandienei Klaipėdai. Tai daryti buvo sunku tiek praktinėje, tiek simbolinėje plotmėse. Vandenimis įmirkusi žemė ir priešiški kaimynai – nuo to praėjo ne vienas šimtas metų. Iš vargano priešpilio Klaipėda tapo trečiu pagal dydį, strateginės svarbos Lietuvos miestu.

46380726

Šiandienė populiacija uostamiestyje pradėjo kurtis po antrojo pasaulinio karo, absoliučiai daugumai senųjų miestiečių pasitraukus arba žuvus karo pabaigoje. Būtent po karo Klaipėda augo kaip linijinis, išilgai uosto išsidėstęs miestas. Dabartinė miesto struktūra buvo suformuota sovietmečiu. Tai nėra tolimas laikotarpis, bet ne toks populiarus kaip šiuolaikiniams miestiečiams visiškai svetimas vokiškasis, pasipuošęs prisiminimais apie burlaivius Danėje, dosnius pirklius, pobūvius Šaulių namuose ar Viktorijos viešbutyje. Būtent šiam laikotarpiui ir buvo skirtos pastaruoju metu leistos ryškiau nuskambėjusios pažintinės knygos. Tuo tarpo pokaris ir visas sovietmetis viešojoje erdvėje nėra prisimenamas nei garsiai, nei nostalgiškai, nors jame pėdsakus paliko ne vienas klaipėdietis, jo tėvai ar seneliai.

Neilgai trukus, metų pabaigoje, skaitytojus pasieksianti architekto, leidėjo ir rašytojo Tomo S. Butkaus sudaryta knyga „Klaipėdos urbanistika 1945-1990“ kvies įsigilinti ir pažinti šiandienio uostamiesčio augimo aplinkybes, žmones, pokariu planavusius ir stačiusius Klaipėdą.

Tiems, kam įdomu, pateikiu pokalbio su T. S. Butkumi ištrauką. Visą interviu rasite kultūros žurnalo „Durys“ rugpjūčio mėnesio numeryje 4psl.

Kalbamės oficialaus Klaipėdos gimtadienio išvakarėse. Klaipėdiečiai didžiuojasi esantys seniausio Lietuvos miesto gyventojais, nors, pavyzdžiui, Leonidas Donskis yra rašęs, kad Klaipėda yra jaunas miestas apsimetantis senu ir švenčiantis garbingus jubiliejus. Ką manote apie šią pastabą, apie senosios ir pokariu augusios Klaipėdos ryšį?

Visi žinome, kad Klaipėdos istorija gana sudėtinga: ji daug kartų kilo iš pelenų, konkuravo su kitais Baltijos miestais, antrojo pasaulinio karo tragedija ir štai po jos Klaipėda tapo tuometinės LTSR dalimi ir tuo pačiu metu Lietuvos Respublikos vartais į vakarus. Ankstesnio miesto įvaizdis nebeturėjo sąlyčio su pokario miestu tiek dėl senųjų gyventojų, kurių pokariniame mieste nebeliko, tiek naujųjų, važiavusių čia iš visos plačiosios tėvynės, iš visos sovietų sąjungos.

Pati vietovė, kaip byloja archeologiniai sluoksniai, buvo apgyvendinta taip pat kaip ir kontinentas, o pats miestas, jo struktūra ir pirmiausia pilis – buvo naujas darinys, statytas pagal romėnišką karinės stovyklos principą. Miestas, kad ir gavęs miesto statusą nuo pat įkūrimo, turėjo pragyventi dar apie 300 metų, kad iš tiesų taptų miestu. Sumažėjus karinių intervencijų skaičiui, plėtojosi prekybiniai ryšiai, kurie ir iki šiol ryškūs miesto struktūroje: traktas palei jūrą, šiaurės Kretingos plentas, Tilžės plentas, Smeltės priemiesčio traktas. Šios kryptis rodo senus ryšius su kontinentu. Kalbant apie ryšius su etnosu miesto formavimosi etapo pradžioje – ten būta ir lietuvių, kaip kad galima įvardinti pagal kalbinę priklausomybę. Jie mieste gyveno ir iki karo, kas labai gerai aprašyta Vasilijaus Safronovo monografijoje „Praeitis kaip konflikto šaltinis: Tapatybės ideologijų konkurencija XX amžiaus Klaipėdoje“. Per karą senieji miesto gyventojai emigravo arba žuvo, o miestas nuo 1945 m. sausio pradėjo absoliučiai naują raidos etapą. Tas etapas nesibaigė. Jei pirmais dešimtmečiais buvo valomi griuvėsiai ir įsisavinami neužstatyti plotai, tai vėliau vyko labai sparti urbanizacija. Pagal jos mastus Klaipėda kitų Pabaltijo miestų tarpe yra unikalus atvejis. Augimo mastais miestas lenkė Taliną, Ventspilį, Liepoją, Kaliningradą.

1982lenino_bigBeveik užaugusi naujoji Klaipėda 1982 m.

Jūsų nuomone, ar tos „atvirukinės“ Klaipėdos praeities idealizavimas netrukdo šiandieniams miestiečiams ieškoti savo, unikalaus miesto identiteto?

Nereikia labai prisirišti prie jau minėto L. Donskio komentaro. Manau, kad yra ir svarbesnių dalykų. Pavyzdžiui, daug sudėtingiau įvardinti, kad dėl geopolitinių priežasčių iki šiol tebėra labai aktuali gyventojų ryšio su lietuviška kultūra problema. Mano nuomone, tiek Vilnius, tiek Klaipėda nėra pilnai integruoti. Jei Kaunas dar turi šiokius tokius ryšius su tarpukario paveldu, tarpukario urbanistikos mokykla (neatsitiktinai miestų planavimo katedra buvo įkurta Kauno universitete), tai Vilnius ir Klaipėda yra kaip ir be aiškios tapatumo krypties. Nors Klaipėda unikali dar kitu aspektu – tai bus ir knygoje paminėta, būtent, kad nuo septintojo dešimtmečio pabaigos vyko labai kryptingos miesto architektūrinio veido savitumo paieškos. Kalbama tiek apie architektūrinių priemonių naudojimą, tiek miestovaizdžio kaip visumos formavimą. Ir tai, kas buvo per du dešimtmečius nuveikta uostamiestyje yra pakankamai unikalu tiek Lietuvos, tiek buvusios TSRS mastu.

Impulsas interviu kilo sužinojus, kad potencialiai auditorijai pristatote naujos knygos „Klaipėdos urbanistika 1945-1990“ apmatus. Papasakokite kada ir kaip gimė šios knygos idėja, ką siekiate ja atverti?

Klaipėda – mano gimtasis miestas. Visi pagrindiniai prie monografijos dirbantys žmonės – leidybinėje grupėje yra Vasilijus Safronovas, Vaidas Petrulis, Vaidotas Dapkevičius – esame iš čia.

Tai tiesiog vidinė intencija, atsiradusi prieš tris metus kalbant su vietos architektais ir mokslo žmonėmis. Suvokiau, kad nors tas laikotarpis yra visai nesenas, labai mažai žinome apie miestą, apie jį kūrusius, rekonstravusius ir griovusius žmones, apie tuos, kurie vienaip ar kitaip lėmė dabartinės Klaipėdos susidarymą ne tik forma, bet ir turiniu.

Pagrindinė problema, kurią bandome spręsti susijusi su tuo, kad pati urbanistika kaip mokslo ir meno sritis Lietuvoje yra nustumta į paraštes ir ant sunaikinimo ribos.

Dabar yra tokia situacija kai mieste praktiškai nebesijaučia nei miesto planuotojų, nei miesto architektų ranka. Vyksta kažkokios stichiškos iniciatyvos, laisvo ploto užstatymai: be principų, be taisyklių. Dažnai girdime, kad tokia padėtis yra sovietmečio pasekmė, bet turiu pasakyti, kad nors sovietmečiu ir būta chaoso, bet iš principo tarybinis laikotarpis rodo, jog architektų ir urbanistų cechas buvo sąmoningas ir veikė kryptingai, ypač nuo aštuntojo dešimtmečio. Dabar tai visiškai  nesuprantama, bet jie dirbo kartu su miesto vykdomąja valdžia, pramonininkais, statybininkais – buvo bendras supratimas, bendra kryptis. Vieni kitus puikiai suprato, žinojo, ką daro ir ko siekia. Norėta, kad šis miestas skirtųsi nuo kitų „plačiosios tėvynės“ miestų, jog jis būtų jaukus, patogus gyventi žmonėms. Šis socialinis aspektas yra labai svarbus. Dabar turime apie žmones negalvojančius architektus, jie galvoja apie kvadratinius metrus, greitą pelną. Kartais, apie įmantras formas.

Toks knygos atskaitos taškas. Norime parodyti, kad dabartinis chaosas yra mūsų pačių, o ne paveldėtas iš kažkur kitur.

apie 1964_B.Aleknavicius_Rumpiskes-gB. Aleknavičius, 1964, Rumpiškės

<…>

Klaipėda iš kitų Lietuvos miestų išsiskiria ir linijine struktūra. Senoji Klaipėda buvo radialinės struktūros miestas, o pokariu miestas ištįso. Ar toks miesto struktūros pokytis veikia pačią miesto gyvenimo specifiką?

Taip, apie tai kalba įvairių sričių specialistai. Man, čia gimusiam ir užaugusiam, tarybinė Klaipėda padarė didelę įtaką: erdvinė percepcija, suvokimas, koks miestas yra, kaip jis funkcionuoja. Galvoju, kad ta patirtis nebuvo vienpusiška. Koks miestas bebūtų buvęs šiuolaikiškas, jis taip pat turėjo ir senosios architektūros fragmentus: senamiestį, priemiesčius. Man iki šiol daro įspūdį mažoji architektūra, akmenimis grįstos gatvelės, dviaukščiai namai. Deja, tarybiniu laikotarpiu supratimas, kad tai reikia saugoti atėjo per vėlai ir didžioji dalis miesto jau buvo prarasta. Vėlgi veikė ir propaganda, teigusi, kad miestą subombardavo fašistiniai niekšai. Bet juk didieji praradimai vyko sovietmečiu – visa urbanistinė struktūra, išskyrus centrinę dalį, kur daug kas buvo sugriauta iki pamatų, ir BomelioVitę, buvo visiškai sveika. Praktiškai visas miestas buvo sveikas – dalis namų neturėjo stogų, dalis sienų, bet pati struktūra buvo likusi. Norint, visą miestą buvo galima atstatyti. Dabar mes suprantame, kad tuo metu tai buvo labai paprasta problema – atėjo visai kito mentaliteto žmonės ir ideologiškai aplinka buvo tokia, kad sąmoningai suvokta, jog TSRS uostamiestis iš principo negali būti panašus į vakarų Vokietijos miestus. Darau prielaidą, kad su ta intencija buvo specialiai subombarduoti bažnyčių bokštai, sąmoningai apleidžiamos teritorijos, sąmoningai leidžiama nunykti vertingiems pastatams. Tik kai kurių pavienių žmonių iniciatyvų dėka išsaugojome tai, ką turime dabar. Deja, tie žmonės užmiršti.

Beje, tai nieko naujo – senovėje barbarai laimėję mūšį užkariautą teritoriją miestą ar gyvenvietę sunaikindavo iki pamatų, kad neliktų nė pėdsako. Tai tas pats. Tik šiuo atveju nebuvo įmanoma miesto taip iki pamatų sunaikinti – vis tiek kažkur reikėjo gyventi, kažką gaminti. O tai, pripažinkime, jau truputį kitas lygis.

Velniškai įdomu, kai pradedi aiškintis, kaip pokariu buvo daromi miesto planavimo sprendimai, kaip jie keitėsi. Buvo planuojama Maskvoje, buvo planuojama Vilniuje, sprendimus taip pat priiminėjo ir vietinė valdžia. Visoje toje specifinės konkurencijos pasekoje miestas ir gavosi toks, koks yra. Planai buvo vienokie – realybė kitokia. Tarp kitko, tai yra įdomus aspektas, nes mes kartais galvojame, kad planinės ekonomikos laikotarpiu buvo labai paprasta – partija pasakė, o žemesnio rango institucijos įgyvendindavo tai, kas pasakyta. Nieko panašaus. Planai keitėsi dėl objektyvių priežasčių, dėl specifinių priežasčių ir jos iki šiol ne visos aiškios. Žmonės nelabai nori apie jas kalbėti – kirtosi įvairūs interesai, buvo tam tikros vidinės žaidimo taisyklės.

apie 1962_B.Aleknavicius_Taikos-prB. Aleknavičius, 1962. Taikos pr.

<…>

Po antrojo pasaulinio karo miestas augo rekordiniu greičiu, retas kitas miestas galėjo tuo girtis. Jei taip greitai augtų žmogus, jo odoje atsirastų strijos – ar tyrinėdamas Klaipėdą pastebėjote kokių nors ženklų, kuriuos būtų galima įvardinti pernelyg greito augimo „strijomis“, ar išvis miestas gali augti per greitai?

Pats laikotarpis buvo hipertrofuoto augimo – viskas buvo skatinama, pučiami pramonės planai. Reikia nepamiršti, kad tuo metu sovietų sąjunga lenktyniavo su vakarų pasauliu, JAV. Ir iki šešiasdešimtųjų tos lenktynės buvo apylygės – daugelyje sričių sovietų sąjunga pirmavo, tame tarpe urbanizacijos lygiu. Būta pakankamai novatoriškų sprendimų. Aišku, iki Lietuvos atėjo tik sovietinio modernizmas aidai. Kiek domėjausi pirmaisiais sovietų sąjungos projektais, pastebėjau, kad ten buvo be galo talentingų žmonių dirbtuvė: vyravo didžiulė konkurencija, kurti utopiniai tiek pavienių pastatų, tiek pačių miesto išplanavimo schemų projektai. Maždaug tada buvo išplėtota ir linijinio miesto plano koncepcija, ja susidomėjo ir Lietuvos architektai. Kaip tik rastas 1959 m. Kazimiero Balėno diplominis darbas (jis vėliau suprojektavo 3 ir 4 gyvenamuosius rajonus prie Kauno gatvės ir Baltijos prospekto). Jame K. Balėnas svarstė kaip uostamiestį plėtoti į pietus. Kaip tik 1958 m. parengtas Taikos prospekto iki Kauno gatvės techninis projektas. Taigi, 1958-1960 metai yra lūžis miesto urbanistinėje raidos programoje – atsisakyta radialinio plano ir pereita prie linijinio. Jis dar neturėjo aiškaus turinio, buvo aišku, kad bus tęsiamos statybos į pietus, bet neaišku, kaip jos dėliosis. 1962 m. kauniečio Petro Janulio generaliniame miesto plane matyti jau labai aiškiai suformuoti dabartinio miesto griaučiai: visa teritorija iki dabartinės Draugystės geležinkelio linijos užstatoma gyvenamaisiais rajonais, kurie turi tarnauti pramonei, rytų-vakarų kryptimi formuojami funkciniai ryšiai. Tik tiek, kad ta koncepcija buvo kaip karkasas, o miestas vystytas atskirais rajonais ir kuriant tuos rajonus generalinio plano nebebuvo laikomasi.

Augimo mastai buvo didžiuliai: žvejybos, medienos pramonė, laivų statybos pramonė. Bet miesto planuotojų vizijos ne visada pasitvirtindavo – žvejybos rajonas buvo suplanuotas 40 000 gyventojų, o jame apsigyveno tik 5000 gyventojų. Ir dabar jį pervažiavus matyti, kad tai urbanistinės džiunglės, projektuota ir planuota kaip pakliuvę.

1958 taikos pr1958 m. Taikos pr. planas

Su kuo sietumėte nepasitvirtinusius sovietmečio miesto kūrėjų planus?

Poreikiai nebuvo dideli, bet sistema buvo hipertrofuota.

Iš tiesų pati miesto urbanistinė erdvė ir dabar nėra urbanistinė – tai be aiškių principų užstatytų dykrų erdvė. Nors to meto planuotojams atrodė, kad tie principai yra, juk buvo planas, buvo pakopinė aptarnavimo sistema, buvo erdvinis planavimas: jei buvo gamykla, numatyta, kiek reikės darbuotojams gyvenamosios vietos, parduotuvių, bibliotekų, stadionų, medicininės priežiūros punktų ir t.t. Netrūko nieko, bet bėda ta, kad viskas buvo daroma dirbtinai. Pati modernioji miesto planavimo paradigma buvo suformuota neteisingomis prielaidomis – esą, suprojektuosime miestą tokiam ir tokiam skaičiui gyventojų ir jie ten gyvens. Tai nelabai vykusi mechanicistinė Le Corbusier miestas-mašina kopija. Visame pasaulyje seniai suvokta, kad tai yra aklavietė ir nieko daugiau. Kita vertus mes iš to visiškai nepasimokėme.

<…>

Viename interviu sakėte, kad kiekviena karta turi teisę pasistatyti savo miestą ir ji tą daro pagal savo supratimą. Ar sovietmečiu kurtas Klaipėdos miestas tebetinka šiandienių, visai kitokioje politinėje, ekonominėje ir t. t. santvarkoje gyvenančių miestiečių poreikiams? Ir ar galima tokį miestą rekonstruoti šiandienai, gal žinote tokių pavyzdžių, apskritai, koks turėtų būti sprendimas?

Sunkūs ir skausmingi klausimai. Visiškas futuristinis, utopinis scenarijus – nugriauti viską, kas buvo pastatyta sovietmečiu, įskaitant ir tai, kas pastatyta nepriklausomybės laikotarpiu. Bet tai būtų neįmanoma, nes kalbama apie privačią nuosavybę. Privati nuosavybė sienų viduje, o sienų išorė jau kolektyvinė atsakomybė. Iššūkis – kolektyvinės atsakomybės sužadinimas, jos pavertimas bedrakūrio varomąja jėga. Čia daug erdvės tiek politikams, tiek verslui, tiek privačioms iniciatyvoms. Svarbiausia yra vidinė intencija – ar tu nori kurti, ar ne. Kaip minėjau, Klaipėdoje pozityvių vidinių intencijų yra. Gaila, kad dauguma jų – pavienės ir lokalios, pavyzdžiui, jau tradicija tapę mažosios skulptūros objektai. Jie žavūs, skatina domėtis senojo miesto istorija, bet tai tik fragmentai, jie nėra struktūriniai.

Struktūrinis būtų senosios miesto urbanistinės struktūros (kiek ji išlikusi) įsisąmoninimas ir poreikis ją maksimaliai atstatyti tokią, kokia ji buvo iki karo – tai turėtų didžiulį sprogstamą užtaisą. Svarbu pabrėžti, kad vien atstatyti neužtenka – tai turi skatinti kažko naujo kūrybą. Matau, kiek yra pastatyta naujų pastatų – vieni jų tiesiog pastatyti šiaip be jokios gilesnės intencijos, bet yra pavyzdžiai, kai bandoma kurti kažką naujo. Du puikūs nepriklausomybės laikotarpio statiniai: Lietuvos banko saugyklų kompleksas Naujojo uosto g. (arch. R. Lajus ir kt.), 5 a. viešbutis „Ryžių malūnas“ piliavietės teritorijoje (arch. S. Stripinis ir kt.).

i94_800px-AstraSenasis ryžių malūnas

Kaip vertinate Klaipėdoje numatomus du didžiulius atstatymo projektus – Jono bažnyčios ir piliavietės, bei Atgimimo aikštės rekonstrukciją?

Su piliaviete yra įvykęs pozityvus dalykas. Vien tai, kad ji gražinta miestui yra didžiulis stimulas, ypač senamiesčiui. Klausimas tik, kaip ta piliavietė bus integruota į senamiestį ir kaip tas senasis miesto branduolys sąveikaus su likusia miesto struktūra. Nuo sovietmečio spręsta ir dar neišspręsta miesto tranzito problema. Grynai struktūros funkcionavimo požiūriu tiek Danės upė, tiek geležinkelis, tiek ir istorinis senamiestis yra barjeras. Miestas turi funkcionuoti kaip kapiliarai, kaip kraujagyslės – kiekvienas mazgas turi būti susietas su kitu tinklu mazgu mažiausiai dviem, o geriausia keturiais ryšiais. Mums sunku su tuo urbanistiniu tinkleliu… Planuojami, rengiami miesto generaliniai planai, bet kokia tų planų prasmė, jei jie nieko iš principo nekeičia – tiesiog revizuoja esamą situaciją. Keičiama vienų ar kitų plotų paskirtis, o pirmiausia turėtų būti galvojama apie urbanistinės struktūros pagrindo, tinklo, plėtrą. Turi būti mąstoma, skaičiuojama, kad jis funkcionuotų, o ne būtų paliktas toks, kokiu tapo sovietmečiu. Daugybė kvartalų per dideli, daug nesusietų gatvių – dėl to apkraunamos pagrindinės magistralės, pati infrastruktūra tampa nepajėgi maksimaliai apkrauti vidinių miesto rezervų. Pavaikščiokite apie teritorijas į rytus ir į pietus nuo senamiesčio – ten beveik dykvietės, želdynai beveik netvarkomi.

Aišku, tokia miesto plėtra – brangus malonumas. Bet jei neturi plano – nieko negali keisti. Dabar kaip sovietmečiu tiesiog statoma toliau – tuščiuose plotuose, perdaug nesivarginant kaip tie statiniai sąveikaus su ankstesniu užstatymu. Kitaip sakant problemos nesprendžiamos, o permetamos ateities kartoms.

<…>

Kas Klaipėdos mieste Jums pačiam yra patraukliausia?

Iš tarybinio laikotarpio didžiausi sentimentai – A. G. Tiškaus projektuotiems architektūriniams mažosios formos elementams – Debreceno fontanui, Baltijos žiedo šviestuvams ir t.t. Tai – mažos, kamerinės erdvės. Ši tradicija rodo, kad kūrėjai buvo itin jautrūs. Tai jau urbanistinė kultūra ir tai rodo brandą. Taigi, 7-8 dešimtmečiu sukurta Klaipėdos architektūros mokykla pasižymėjo urbanistinės kultūros branda. Tai reikėtų kažkaip išsaugoti.

A.Grincelaitis_baltijos-ziedasA. Grincelaitis, Baltijos žiedas