Praėjusį savaitgalį mūsų namų langai buvo plačiai atviri visoms norinčioms musėms ir bitėms. O mes patys begėdiškai džiaugėmės geru oru.

Šeštadienį Klaipėda plyšo renginiais – kruizinių laivų terminale buvo galima nusipirkti gintaro muilo, naminių dešrų iš Linkuvos ir, aišku, raudonųjų dobilų alaus. Ten pat bastėsi daugybė kamufliažinių vyrų, t.y. vyrų su kamufliažinėmis uniformomis. Jie leido liesti savo ginklus (ar čia tik man nešvankiai skamba?), sutiko atsakinėti  į beveik bet kokius klausimus ir, na, tiesiog atrodė oriai. Prie pat marių buvo galima pasiklausyti estrados ir pan. žvaigždžių koncerto, pvz. aš girdėjau kaip savo pasirodymą baigė Birutė Petrikytė. Miesto centre vyko gatvės muzikos dienos koncertukai. Nedaug gėrio. Bet buvo ir jo.

Iš pradžių po miestą vaikščiojom trise. Bet vėliau savo mažąjį ir įnoringąjį vaikelį išleidom su seneliais, mat mažiulis susimanė važiuoti pas parašiutininkus į eskadrilę (jei teisingai nugirdau jo planus). Negi priešinsiesi. Mes juk demokratiški tėvai. Įdėjom lauknešėlį, „Gaidelio” sausainių, o patys sulaižę po porciją ledų nuėjom gerti pačių silpniausių alkoholinių gėrimų mieste. Į tokią vietą, kur galima jų gauti. Ir kalbant apie tą vietą – visada žavėdavausi lakoniška iškilusios sienos ir skirtingų stilių fasadų konfigūracija. Visi tie žmonės fone tai pat labai gražūs. Pastebit kokia graži plastika – nuo smulkaus į stambų. Nuo žmonių iki pat dangaus.

IMG_3660

O čia aš su savo nauja, inkariukais puošta, suknele. Ji turi atvirą nugarą, tad vyksta labai gera ventiliacija. Šeštadienį ryte pirkom batukus mažajam, tai nugirdau kaip vienas vaikas, kupinu pagarbios nuostabos balsu savo mamai sakė, „pažiūrėk, kiek daug inkarų…„. Ho, žinau, ką pirkti. Šioje kompozicijoje taip pat matote mano mylimą „Sprout” laikrodį (perlamutrinis ciferblatas, lašišos odos apyrankė ir t.t.), vienetinę šarvuočio nugarinės dalies rankinę, kurią tikro stebuklo dėka įsigijau tik už porą litų (joks gyvas šarvuotis nenukentėjo) bei labai silpną, bet skanų gėrimą.

IMG_3615

O dabar stebėkit sulaikę kvapą. Parodysiu dalyką, kuris nutinka tikrai ne kasdien. Parodysiu Didįjį šeimos žmogų. Dažniausiai kai mėginu jį nufotografuoti (ar kas nors kitas mėgina) rezultatas būna toks.

IMG_3638

Bet šįkart jį kažkaip paveikė žydintys kaštonai ar tolimas Viktorijos krioklio šniokštesys, kurį buvo galima išgirsti dėl labai skaidraus oro. Tad turiu visą kalną nuotraukų, kuriose iš tiesų matyti mano vyro akys ir lūpos vienu metu! Fantastika.

IMG_3636

Ir jis net šiek tiek šypsojosi!!! Tiesa, jei jau norėjote paklausti, keliais metais mano vyras yra jaunesnis už mane – pamirškit tai. Jis yra vyresnis. Ir aš tikrai nesuviliojau paauglio. Suviliojau kažką kitą.

IMG_3629

Nors dabar kai žiūriu, bent jau šiose nuotraukose neatrodau daug vyresnė (ta stilinga dama su spalvotais akiniais mano kairėje yra visos šios vietos geroji fėja). IMG_3620

Tai va, tiek tuštybės. Gerai, dar truputis, kuriame matyti, kad jau ir pačiai atsibodo būti dėmesio centre. Šiame stambaus plano kadre galite įvertinti mano pastangas garbiniuojantis plaukus ir juodu pieštuku žvalinant neišsimiegojusias akis. Gaila, lūpų dažai jau nusidėvėję. Bet buvo tikrai neprasti.

IMG_3672

Grįžkim prie šeštadienio renginių, nes išvardijau tikrai ne visus. Tai va, vakare Švyturio menų doke vyko fashion show „Ikra mada”. Prieš savaitę Meno kūrėjų sajungos (MeKuSa) gimtadienyje šiek tiek šnektelėjau su renginio organizatore Jurga Sutkute. Paklausiau ar FB kviesdami prisijungti norinčius pabūti manekenėmis ar manekenais diskriminuos dėl kūno apimčių ar amžiaus. Jurga, iškart mane perpratusi, pasiteiravo, ar pati kartais nenorėčiau pabūti manekene, nes jei taip, tai „tikrai paimsim„. Taip staigiai demaskuota tik numykiau, kad neeee, „ką tu„. Bet iš tiesų norėjau. Na, ką padarysi… Likau nepabuvusi manekene. Taip man ir reikia. Bet kadangi nebuvau manekene galėjau laisvai nueiti į antrą kartą vykstančią Turgaus naktį. Atėjau gana vėlai, bet kaip tik, kad spėčiau pasižiūrėti nebyliojo kino filmą su Č. Čaplinu „Mažylis”, kurį įgarsino pianistas Rokas Zubovas ir ansamblis „Nepaklusnieji“. Fantastika. Buvo šilta, gražu, kvepėjo visokiais žydinčiais krūmais ir karts nuo karto visų dėmesį pasiglemždavo kuris nors iš savanoriaujančių kasdienybės aktorių (pažįstat juos – vyrai languotais marškiniais trumpomis rankovėmis, rankoje nešantys kurio nors prekybos centro maišelį, stabtelintys kur kiek daugiau žmonių ir sušokantys vienišą šiuolaikinio šokio numerį, pagal tik jiems patiems girdimą muziką. sweeet.)

O visai vakare, kai jau buvo tamsu tamsu, ir kai jau tikrai baigėsi pagrindinė šeštadienio šventės dalis – Klaipėdos laivų paradas – nuėjau į Marko Palubenkos koncertą „Kaštone”. Vos radau įėjimą, nes rodyklė kažkodėl rodė ne tą kryptį… Bet ką jau – dešimt balų kaštoniečiams už gerą humoro jausmą. Žmonių buvo nedaug. Atmosfera, kaip visada, jauki. Markas su žaliais šortais ir kuklus. Tik man pasirodė, kad garsas nebuvo suderintas taip gerai, kaip galėjo būti. Aišku, gal nieko nenusimanau. Bet žinot, jei jau tenka bendrauti su gerą klausą turinčiais žmonėmis – kažkas iš to pasilieka ir ne itin šviesioje galvoje. Gal nesikabinėsiu. Koncertas patiko. Gėriau arbatą ir įsivaizdavau, kad daug atėjusiųjų yra jaunesni už mane (nors tikrai ne visi) ir kad keista taip vėlai būti pačiai vienai renginyje. Bet savotiškai malonu.

Sekmadienį atėjo sekmadienis. Visi trys važiavome prie jūros. Toli toli. Buvo gražu, bet nuotraukų neįdėsiu. Didysis šeimos žmogus keršydamas už šeštadienio fotosesiją prifotografavo visokių intriguojančių nuogybių, kurias paliksiu virtualioje tamsoje.

P.S. Tikiuosi jūsų savaitgalis buvo geras. Nes maniškis buvo būtent toks. Net jei neatverčiau nė vieno knygos puslapio.