Pradėdama paskutinį įrašą iš tiesų planavau išrikiuoti šios vasaros skaitinius. Vietoj to nuklydau į karščio dykumas, kur karščio kupranugariai ir aš lipome į lipnias, perpuvusiais vaisiais dvokiančias kopas.
Mirtinai pavojingos dienos.
Bet, o, kokie gaivūs tie karščio vasaros vakarai. Kaip šviežia žaizda rožiniai debesų sluoksniai – vėjo ir laivų pjaustomas vakaro kūnas, priglundąs prie mano rimstančios nuogybės drungname ir kiek dumblėtame jūros vandenyje. Kraujo šauksmui plyštant ausyse, kopose it orios šachmatų figūros rikiuojasi papurtę vieniši vyriškiai. Nejudrūs, glėbiami aštriai brėžiančios smėlio augmenijos.
Ką, ak, ką jie ten veikia?..
Stop. Matote, apie tą ir kalbu – klaidžioju.
Bet tokia kasdienybė. Su sci-fi prieskoniais tropikų džiunglėmis virstančiuose kambariuose (iš netikėčiausios vietos išrėplioja koks didelis juodvabalis, lentynose blaškosi knygos, žieminių paltų kišenėse skimbčioja litai).
Šios vasaros knygų planai buvo kiek rimtesni. Planuodama pamiršau, jog turiu daug dėmesio reikalaujantį sūnų. Ką padarysi. Rikiuoju tą nedidelę gretą į kurią karts nuo karto pasiremiu bandydama pabėgti nuo už penkių minučių ūkiančių traukinių. Gal ir Jus kas nors sudomins.
1) Jorge Luis Borges, „Dreamtigers” (University of Texas Press, 2011).
Mano ir J.L. Borges meilės romanas trunka jau ilgai. Nevalinga trauka.
„Dreamtigers” yra eilėraščių, miniatiūrų, palyginimų, apokrifinių citatų rinkinys, kurį J. L. Borges titulavo savo asmeniškiausiu kūriniu. Knygos aprašyme žadama, jog šis tekstų rinkinys – subtiliai ir organiškai dėliojamas kūrėjo autoportreatas, „„Dreamtigers” tyrinėja tarp kūrėjo sapnų ir realaus pasaulio plytinčią paslaptingą teritoriją. Centrinė rinkinio vizija, atsiskyrėlis, apglėbiančioje bibliotekos ramybėje žvelgiąs į laiką, kuomet jo jau nebebus, bet belaikiame savo knygų pasaulyje palaikantis nenutrūkstamą dialogą su praeities nemirtingaisiais – Homeru, Don Kichotu, Šekspyru. Sapnuotojas, kaip ir Homeras, kenčia nuo silpstančio regėjimo. Bet jis vis tiek sapnuoja tikrus ir įsivaizduojamus tigrus, bei reflektuoja gyvenimą – ramų, santūrų, skendintį vaizduotės pasualyje. Tuo pat metu jis aštriai jaučia ir kitą, viešąjį, Borgesą, apie kurį skaito jusdamas sumišusias emocijas”.
Antonio Frasconi medžio raižiniais pasipuošęs rinkinys prasideda proza, vėliau perauga į poeziją ir baigiasi citatomis. Pačioje pradžioje dedikacija Leopoldo Lugones, garsiam vyresnės kartos rašytojui, kurį būdamas jaunas J. L Borges aštriai kritikuodavo. Jau po L. Lugones savižudybės J. L. Borges iš kritiko tapo tokiu pat aršiu gynėju. Dedikacijoje juntamasJ. L. Borges nostalgija išėjusiam rašytojui. Pirmas kūrinys – „Kūrėjas”, jame iškart susiduriame su gęstančiomis akimis, bibliotekos lentynomis, atmintimi bei stebėjimusi tuo, kaip ta atmintis veikia, vienus prisiminimus kažkodėl išstumdama prieš kitus. O vėliau, vėliau tigrai, mirusieji, kūryba, veidrodžiai, laikas, kalbos galios, kūrybos principai, sapnai, amžinybė, namai.
„Childhood passed away, and the tigers and my passion for them grew old, but still they are in my dreams. At that submerged or chaotic level they keep prevailing. And so, as I sleep, some dream beguiles me, and suddenly I know I am dreaming. Then I think: This is a dream, a pure diversion of my will; and now that I have unlimited power, I am going to cause a tiger”
Tik skaitydama „Dreamtigers” supratau, jog pirmas mano pačios atsekamas sapnas iš vaikystės yra apie man iš paskos per oranžines lelijas bėgantį tigrą. Trumpam išneriu iš sapno, sugniaužiu kumštyje užuolaidos kraštą, norėdama įsitikinti, kad tai tikrai sapnas ir toliau, vis atsigręždama į visai šalia šmėžuojantį dryžuotą kailį, bėgu per linkstančias gėles, ropščiuosi per tvorą, įneriu į seną sodą ir t.t.
2) Italo Calvino, „The Complete Cosmicomics” (Penguin books, 2010) m.
Pažintį su Italo Calvino pradėjau dar visai jaunutė – susitikome jo rastuose nematomuose miestuose. Keliavau keistomis gatvėmis, stebėjausi neįtikėtina architektūrą Vėliau buvo „Jeigu keleivis žiemos naktį..”, „Mūsų protėviai”. Garsiausiausias šiuolaikinis italų rašytojas, žurnalistas (mirė kai buvau tik metų, 1985) nuo pat pradžių patraukė nenuilstamomis naujų kalbėjimo būdų paieškomis.
Mano skaitomi Cosmicomics – vienas ryškiausių tų paieškų rezultatų. Tai trumpų istorijų rinkinys, kurį vienija protagonistas „Qfwfq”, kiekviename pasakojime pasirodantis kitu pavidalu – mėnulio pieno rinkėju, dinozauru, moliusku ir t.t. Cosmicomics yra I. Calvino pastanga suvienyti mokslą ir literatūrą. Jo nuomone, litearatūra neturi atsilikti nuo didžiulės mokslo daromos pažangos. Savo pasakojimuose jis susieti senuosius kosmogoninius mitus ir naujausias mokslo teorijas – vieno poliaus konkretumui atsveriant kito abstraktumą. Cosmicomics iššifruojamas kaip kosminis turinys ir komiškas rašymo būdas. Prieš skaitytojo akis veriasi pasaulio kūrimo istorija, pasakojama keistų amžininkų akimis (keistų, nes tuomet gyvybės, net sąlygų jai, dar nebuvo) – jie bėga planetos paviršiumi, daužomi meteorų, žaidžia supami žemės drebėjimų, išsiveržiančių vulkanų, stebi atmosferos sluoksnio susiformavimą, pirmą kartą išvysta spalvas, regi biologinės įvairovės kismą.
Patys Cosmicomics turi aiškią struktūrą – pradžioje pateikiama mokslinė hipotezė, po jos seka aiškinantis ir iliustruojantis tekstas. Pvz., „Mėnulio atstumas” prasideda G. Darwin teiginiu, jog Mėnulis iš pradžių buvo arčiau Žemės, bet nuolatiniai potvyniai jį nustūmė tolėliau. Po teiginio seka pasakojimas apie mėnulio pieno rinkėjus, ir nuo jų imanti tolti mėnulį. Tarp kitko, būtent šis pasakojimas yra gana žinomas, mačiau pagal jį sukurtus kelis animacinius filmukus, štai, iškasu vieną:
Turiu prisipažinti, jog esu įsimylėjusi šią I. Calvino rinktinę. Ją parsisiunčiau ne sau – tai turėjo būti dovana draugei, bet niekaip negaliu jos atiduoti (nebijok, zuiki, jau užsakinėju tau kitą). Nemėgdavau trumpų tekstų. Jei jau knygą – tai romanas, pageidautina, ilgesnis nei 200 psl. O su Cosmicomics pamilau trumpus pasakojimus.
„Above all the lack of atmosphere asserted itself in many ways, you take the meteors for example: they fell like hail from all the points of space, because then we didn’t have the stratosphere where nowadays they strike, as if on a roof, and disintegrate. Then there was the silence: no use of shouting. Without any air to vibrate, we were all deaf and dumb. The temperature? There was nothing around to retain the Sun’s heat: when the night fell it was so cold you could freeze stiff. Fortunately, the Earth’s crust warmed us from below, with all those molten minerals which were being compressed in the bowels of the planet <…>. In other words, as far as the climate went, to tell you the truth, I wasn’t so badly off”
Sutikite, visai įdomu leistis pakeliauti besikuriančios planetos peizažais. Gal net įdomiau nei žiūrėti kokį spec. efektų prigrūstą mokslo populiarinimo filmą, nes vietoj beveik dieviško mokslininko, pirštu badančio ląstelių kolonijas, Cosmicomics skaitytoją lydi chameleoniškas, belaikis Qfwfq. Ir pagrindinis dėmesys ne besiformuojančiai planetai, o sunkiai įvardijamoms būtybėms, kurios gaudo viena kitą, geidžia viena kitos, mėgina atrasti kalbą, suvokti save ir savo vietą.
P.S. Vienas gražiausių pasakojimų yra „Paukščiai”. Galite jį paskaityti internete.
3) Italo Calvino, „The Uses of Literature” (A Hellen and Kurt Wolff Book, 1986).
Kchem. Na, taip jau gavosi. Užsisakiau Cosmicomics, paskui pamaniau, kodėl ne?.. ir į kompaniją prigriebiau šį esė rinkinį.
„It all began with the first storyteller of the tribe” (Cybernetics and Ghosts).
Pirmą jo dalį sudaro tekstai, analizuojantys literatūros svarbą, jos santykį su politika, mokslu, filosofija. Šie esė kalbą apie literatūros svarbą, rašytojo ir skaitytojo vaidmenis, teksto konstravimo žaidimus, reflektuoja rašymo procesą.
„We will write novels for a reader who has finally understood that he no longer has to read novels”.
Rinkinį užsisakiau internete perskaičius garsią I. Calvino esė, „Why Read the Classics?„. Galite ir Jūs užmesti akį. Mano turimame rinkinyje po šio esė rikiuojasi klasikų kūrinių analizės. Kaip kvietimas kitaip pažiūrėti į kanoninius tekstus, galbūt atsiversti juos dar kartą – nuo Homero, iki Voltero, Stendalio ir t.t.
„A classic is a book that has never finished saying what it has to say”
4) Marcel Proust, „Svano Pusėje. Prarasto laiko beieškant” (Vilnius, „Vaga” – 1979. iš prancūzų k. vertė Aldona Merkytė).
Svečiuose buvo draugų šeima. Vyras pamatęs, kad skaitau Proust’ą, išjuokė mane, sakydamas, jog šį rašytoją turėjau sutikti dar paauglystėje. Well. Negaliu niekaip pasiteisinti. Gal. Tiesiog iki šiol nejutau noro atsiversti. O esu tokia tat skaitytoja, kuri skaito tada, kai išgirsta tam tikros knygos šauksmą.
Kaip bebuvę, romanas mane nustebino. Tikėjausi ilgų nuobodžių aprašymų. Nesitikėjau ilgų, įtraukiančių aprašymų. Tekstas atrodo iš tiesų užčiuopia laikiškumą, trukmę. Pavyzdžiui, žvilgsnio nukreipto į kokį nors objektą posūkį nuo stebimo vaizdo materialaus fakto iki vidinės prisiminimų gelmės, kurią atrakina regėjimas (esu alkana ir skubu, bet tikiuosi, kad kalbu bent kažkiek suprantamai).
Iki pabaigos man dar toli, skaitau neskubėdama. Kartais grįždama. Tikrai skanauju. Be to atminties veikimo, prisiminimo gimimo, to, kokiu būdu ir kokų trigerių veikiamas jis prabunda mumyse rekonstrukcija man atrodo nepaprastai patrauklus projektas.
Traukiu nuotrupą iš klasininės biskvitinio madlenos pyragėlio scenos, kur tas pyragaitis sužadina nepaprastai intensyvų malonumo pojūtį, pripildo „brangios substancijos”, o pasakotojas mėgina dešifruoti, kas yra toji substancija, galiausiai atpažindamas jog tai – kito, prieš daug metų valgyto pyragaičio skonis. Skonis, gebantis gražinti vaikystės prisiminimų laviną:
„Ir, kaip tame japonų žaidime, kai į porceliano dubenėlį su vandeniu pamerktos nedidelės, pažiūrėti vienodos popieriaus skiautelės ūmai ištįsta, susirango, nusidažo, tampa skirtingos, pavirsta gėlėmis, namais, žmonėmis, ryškiais ir atpažįstamais, taip ir dabar visos mūsų sodo ir pono Svano gėlės ir Vivonos vandens lelijos, ir paprasti miestelio žmonės, ir jų nameliai, ir bažnyčia, ir visas Kombre, ir jo apylinkės, – visa, kas turi kontūrus, kas yra apčiuopiama, – miestas ir sodai – išplaukė iš mano arbatos puodelio”.
Liepžiedžių arbatoje sumirkytas madlenos pyragėlis tapo staiga užliejančių prisiminimų simboliu, o tokie prisiminimai – „prustiškais”. Štai, prašom, šiuolaikinė referencija:
5) Julian Barnes, „A History of the World in 10½ Chapters” (Vintage books, 2009).
Na, o šitą turiu jau senokai, bet tik šią vasarą pradėjau skaityti. Cosmicomics perlaužė trumpiems pasakojimams, tad visai smagu. Žinomiausias šio rinkinio tekstas turbūt yra „Shipwreck”. Jame pasakojama laivo sudužimo istorija, o vėliau paaiškėja, jog tas sudužimas tapo keliu į šlovę tapytojui Théodore Géricault. Jo nutapytas „Medūzos plaustas”, ant kurio grūdosi išsigelbėjusieji, tapo vienu iš garsiausių romantizmo dailės kūrinių.
„How do you turn catastrophe into art?”
Tokiu klausimu prasideda paveikslo ir jo tapymo aplinkybių tyrimas J. Barnes tekste. Meno pažinimo paskaitas dėstanti draugė minėjo, jog šį J. Barnes tekstą siūlo savo mokiniams.
„A History of the World in 10½ Chapters”gali būti skaitomas kaip trumpų pasakojimų rinkinys, arba kaip kaleidoskopinis romanas, kuriame iš pačių įvairiausių perspektyvų pasakojama pasaulio istorija. Stebint pasakojimus iš eilės galima pastebėti, jog jie subtiliai ataidi vienas kitame, o pagrindine juos vienijančia gija galima laikyti laivus ar plaustą. Pavyzdžiui, pradedama be bilieto bibline Nojaus arka keliavusių keleivių istorija, o po jos seka paskakojimas apie šiuolaikinį kruizinį laivą užgrobusius teroristus ir t.t.
J. Barnes kalba šmaikšti, jis tikras intrigos meistras – įtampą išlaikantis iki paskutinės akimirkos. Tikrai negaliu skųstis, kad reikia prisiversti.
Taigi. Tokia tat mano vasara. Pasaulio sukūrimo istorija jo pabaigos akivaizdoje.Kas Jūsų lentynoje?
Leave A Comment