Visos petelnės užimtos!

Šį savaitgalį ištiko miego koma.

Sapnų koridoriai antklodės klostėse, uraganinis vėjas karštame šuns šnopavime. Prieblandos šiluma ir absoliučiai jauki snaudulio vienatvė.

Savaitgalio miegas yra toks paprastas malonumas. Tik kažkodėl niekada į jį nešoku. NES LAIKAS! T.y. miegodama prarandu kelias valandas sąmoningo buvimo. Šį savaitgalį supratau, kad ne taip žiūriu į tą „miegoti ar nemiegoti” dilemą. Net susigėdau. Kiek kartų esu deklaravusi sapnų pasaulio tikrumą?.. Kiek kartų esu sutikus iš sapnų išrėpliojusius personažus miesto gatvėse?.. Ir kiek kartų sapnas buvo tikresnis už tikrovę?.. Nemažai.

Būčiau miegojus iki šiol, bet vyras privertė pabusti, mat pamatė, kad A. Užkalnis aprašė „Pakalnutę” Salantuose. Aš juk taip pat tai planavau daryti. Buvome užsukę vienos iš kelionių po Žemaitiją metu. Labai įstrigo beprotiškos maisto porcijos, spalvą keičiantys šviestuvai ir šeimininkės šūksnis, „visos petelnės užimtos!”.

Gal vietoj pakalnučių apie pačią Žemaitiją – šios vasaros atradimų žemę.

Mašinoje skamba kokie nors amerikietiški alternatyvios elektronikos meistrai, prieš akis vingiuotas ir banguotas kelias, kuriuo priešais atvingiuoja gerai pagėręs dviratininkas. Kas dar… Karvių guotai pakelėse. Naujos, didelės ūkininkų mašinos. Gerai apipuvę paprastų žmogėlių pasatai su gale sukrautais bidonais. Tylūs kaimai. Kvapą gniaužiantys peizažai. Vakaro spalvos.

Įsimintiniausių dalykų topas:

Elektrinių dviračių testas su dviračių gidais aplink Platelių ežerą (Ačiū, Baltic bike travel!). Dabar svajoju nebe apie Jaguarą, bet apie elektrinį dviratį – kalnai ir kalneliai nebegrūmoja gravitacijos jėga.
Vėl Lopaičių piliakalnis, supamas švetojo miško. Čia supratau, kad žemaičiai yra kiek panašūs į airius. Pasakoriai, mitus pakylejantys iki tikrovės, o pritrūkus paveldėtos medžiagos ją tiesiog sugalvojantys. Bet. Miškas Lopaičiuose tikrai stebuklingas. Net jei juokingai atrodys šniūrais prie šaltinėlio einantys žmonės, kiekvienas nešantis bent 6 penkialitrinius plastikinius butelius (gal tiesiog mano vizitas kaskart sutampa su vandentiekio gedimais) – miškas stebuklingas.
Biblioteka Plungėje! Dvaro teritorijoje, senojoje laikrodinėje – kol kas pati jaukiausia biblioteka iš tų, kurias teko lankyti Lietuvoje.
Salantų bažnyčia. Plytos ir pastato formos. Asketiška prabanga (po „Pakalnutės” visai gerai užsukti ir dvasią pravalyti).
Važiuojant pastebėtas Kalnalio apžvalgos bokštas. Pasislėpęs, gana įtarinai siūbuojantis. Kelias į jį veda pro Šv. Lauryno bažnyčią (ten pakrikštytas pats Valančius).
O! O! Fantastinis atradimas – Energetinių labirintų ir geometrinių figūrų parkas. Net jei netikite, kad ėjimas labirintų takeliais padės atrasti vidinę ramybę, pats parkas – nereali vieta neįpareigojančiam poilsiui: sūpuoklės, gultai, suoliukai, kėdės, absoliuti veiksmų laisvė, maistas, galybė žaidimų ir vietos tiesiog būti.

Nepaminėta lieka Šaltojo karo muziejus, patys Plateliai, Viliaus Orvido sodyba ir dar daug kitų dalykų. Kraunu fotografijas (ačiū Pauliui Sadauskui už jas) ir einu toliau ieškoti miego miestų.

Lopaičių miškas. Aukų ant sveikatos akmens nenufotografavom, pasitenkinsite beveik-tibetietiškais turbūt-maldų kaspinėliais ant ąžuolo.

Šventas šaltinis. Šventas miškas. Žalias oras.