Kažkada seniai seniai gyveno dvi merginos. Gyveno ir tebegyvena. Vienos iš tų merginų vardas tebus Miglė. Kitos - Kristina. Jos susitarė, kad būtinai parašys apie viena kitos knygą (kai tos knygos bus išleistos). Tekstai bus gražūs ir įtaigūs, dribs pagyromis, jei reikės apgaus potencialius knygų [...]
– Jus ištiko didelė nelaimė, – reikšmingai pasakė būrėja jaunai klientei. – Greičiausiai jūs netekote vyro? – Bet aš mergaitė… – Tada tai buvo skėtis.
„Pažvelk! Gimė Salvadoras Dali. Vėjas nurimo – dangus giedras. Viduržemio jūra rami, ant glotnaus jos paviršiaus lyg žuvies žvynai blykčioja septyni saulės spinduliai… Jie suskaičiuoti, ką gi, Salvadorui Dali daugiau ir nereikia!“ (42 p.).
Eilėraščiai atidengia mums kažkiek pažįstamus gyvenimo peizažus, bet primena, kad jie nėra tokie jau paprasti. Jei leistume sau pamatyti plyšius, įtrūkius, suvėrimus - dienų, judesių grandinių, įpročių, ką nors apglėbiančių jausmų - turbūt pajustume rymančią tamsą. Tylią, nepermaldaujamą. Kaip ta, kuri beveik veržiasi pro Klaipėdos žiemą.
„Aš tikiu grožine literatūra ir istorijų galia, nes taip mes galime kalbėti. Mūsų negali nutildyti. Būdami stipriai sukrėsti neberandame žodžių, mikčiojame, atsiranda ilgų pauzių. Mes užsikertame. O susigrąžiname savo kalbą per kitų žmonių kalbas. Galime perskaityti eilėraštį. Galime atsiversti knygą . Kas nors jau mūsų laukia – sugraibęs reikiamų žodžių“ (17 p.).
Klaipėda gali pūsti krūtinėlę. Kaip kokia sniegena. Juk Salvadoras. Pats Salvadoras atvažiavo į Klaipėdos parodų rūmus. Lėkštės, litografijos, medaliai, daug daug žmonių. Ir net eilė į salę, kurioje pristatoma garsiojo siurrealisto kūrinių ekspozicija. Su draugiukais užsišnekėjom apie Egiptą ir šlapalą, tad įėjom paskutiniu reisu. ...Ir [...]
Mieli draugai, jau išpažinau, jog pastaruoju metu turėdama laisvo laiko užsiimu nebe visuomenei arba bent jau savo pilkosioms ląstelėms naudinga veikla, bet... menkaverčiais skaitalais. Turiu tą drama queen geną, jis ir tik jis kaltas, kad naktimis lakstau su katana ar nešioju korsetą. Ta pavojinga fantastikos [...]
