Vienas kiškis, trys lapės ir darni šernų šeimyna – tiek draugų vakar naktį sutikom kelyje Nida-Klaipėda. Didysis šeimos žmogus vaikščiojo į fotografijos paskaitas, o aš su mažuoju žmogumi varčiausi prie jūros (tai yra vingiavau, mėčiau akmenukus ir plekšnojau bangeles). Visą šią savaitę skystėjančias turistų gretas [...]
Važiuojant į kaimą šiaip ne taip pavyko užmigdyti mažąjį nuotykių ieškotoją. Tad turėjau galimybę prisiminti vieną maloniausių dalykų pasaulyje – skaitymą traukinyje.Turėjau kavos ir gerą knygą. Už lango šmėžavo miškeliai, nuobodžiai šiurkštūs kaimo namukų vaizdeliai ir pavieniai arkliukai. O skaičiau James Hamilton „Dingęs horizontas“. Anotacija [...]
Karin Johannisson knygą „Melancholijos erdvės“ pradėjau praėjusį rudenį pradėjau, o baigsiu šį. Gelstančius lapus ir atpigusius obuolius pasveikinti galima ir taip. Patraukliai parašytoje knygoje autorė skaitytoją pasiima į apžvalginę-pažintinę kelionę po niūriausius žmogaus psichės užkaborius. Kuo skiriasi depresija nuo melancholijos? Kokia yra "vyriška" ir kokia [...]
„Apsilaižiau pirštus ir suglamžiau foliją į gniutulą. - Kaip manote, ar triušis galėtų būti Dievas? – abejingai paklausiau. - Absoliučiai nėra jokios priežasties, kodėl triušis negalėtų būti Dievas.“ 148 p.
O kartais taip norisi kažko užaštrintais kampais ir blizgia saldžia glazūra dailintu branduoliu. Norisi nuodėmes arba tikrai prinokusio arbūzo (ak... arbūzo...). Norisi kilti lėktuvu arba paglostyti laukinį gyvūną. Norisi nerašyti apie knygą, kurią svajonėse vainikavau kaip (potencialų) metų atradimą, bet perskaičius nugrūdau į lentyną ir [...]
Dažnai noriu savo tekstų pirmąjį sakinį paskandinti kokioje nors tamsioje užmaršties upėje su sunkiu akmeniu, parištu po rašaluotu kaklu. Aišku, niekada to nepadariau. O ir kaip galėčiau. Sako, kad nuskandinti pirmąjį sakinį – tas pats kaip nuskandinti visą pasaulį. Geriau užgniaužti negerus jausmus, susišukuoti plaukus, [...]
Yra tokia rudens melancholija. Ateina kartu su pirmais lazdynų riešutais. Su kaštonais. Baigtinumas tiesiog sudaužo širdį. Sėdžiu balzganai ant prieplaukos ir niekaip neprisiryžtu traukti į Vilnių. Rašyti reiškia išsigelbėti. Tad vartau iš Aistės pasiskolintą knygą (labai norėjau ją „parodyti“ jums) ir jaučiu, kaip įsitraukiu. Susigraudinu [...]
„Žinau, kad parašytas laiškas vis tiek kaip nors pasieks tave, o neparašytas – pradings be pėdsako. Štai ir rašau tau, mano Sašenka!”
„Visi laiškai – žirafos“ nėra įprastas atvejas. Šių laiškų autoriai ne šiaip mezga privačią laiškų grandinę – jie žaidžia smagų intelektualinį žaidimą. Ir laiškai, gal net nėra laiškai tikra ta žodžio prasme. Nors ir rašomi kreipiantis į „Akvilietį“, „Šokėją“, „Vonios kamštį, „Rašytoją“ ar „Kęstutį“ – jie nėra labai intymūs, skirti daugiau tiems, kurie Skaito. Namų darbus atlikusiam skaitytojui (-ai) aiškėja, jog šie laiškai, prieš juos išleidžiant šia rožiniais viršeliais knyga, buvo publikuojami „Šiaurės Atėnuose“… Ir jie iš tiesų nei laiškai, nei esė – esėlaiškiai. Nepaneigsi, kad tvarinys turi savo patrauklumo – dialogas įneša gyvybės, kryžiuojasi du žvilgsniai, dvi patirtys
Per karšta. Tad galima ramia širdimi atstumti autorius, klaidžiojančius nesibaigiančiuose intelektualiniuose labirintuose. Jokio flirto su jumis šįkart, vaikinai! Visą mano dėmesį absoliučiai netikėtai užkariavo savižudis iš Prancūzijos (o dar su lietuviškomis šaknimis) Romain Gary. Atversdama jo romaną „Gyvenimas dar prieš akis“ spėjau pamanyti, kad istorijų [...]
Kažkada buvo pasaulis, kuriame žinotas liūto vardas, bet nežinota, koks tai žvėris. Pasaulis, kuriame žinoti pelikano, tigro, begemoto vardai, bet neturėta jokio aiškaus nutuokimo, kas tai per būtybės. Jos buvo tiek pat realios kaip drakonai, vienaragiai, kentaurai… Tas pasaulis yra mūsiškis. Tik visas jo fantastiškumas [...]
„Lyg ištiesta ranka mano šauksmas“, – atskyla mintis iš R. M. Rilke’s elegijos ir beveik skaudžiai baksteli širdin, sklaidant mėlyną knygą. Tai – Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai, rašyti 1988–1992 metais, o „Baltų lankų“ išspausdinti šią žiemą. A. J. Greimas, turbūt geriau pažįstamas [...]
Visa apšerkšniję. Juodi paukščiai šokinėja ant baltų medžių. Kuria minimalistinį meną. Norisi atlaidžiai atsilošus žiūrėt į juos, o ne į word‘ą. Bet ant stalo gulinėja žiemiškai šviesi Jerome K. Jerome knyga. Reikalauja žodžio. Mąstau, kad jai apibūdinti galima kaip „neišvengiamą“. Nes yra tokių dalykų, kurie [...]
Ir tikrai būna tokių dienų, kai sakai sau, o gal dar kam nors, kas turi kantrybės klausyti, kad jau gana, kad jau tikrai gana. Nebeaišku, ar pasaulis tobulas, ar pasibaisėtinas, bet pats sau jame vietos nerandi. Ir galima nieko nedaryti dėl to, arba galima klausantis [...]
O prisimenat tą seną filmuką, kurį mėgsta jausmingi paskutiniųjų klasių moksleiviai ir tąpat jausmingumą išlaikę studentai? Tą, kur Ežiukas eina pas savo draugą Meškiuką ir pasiklysta rūke. Turbūt, kad prisimenat. Jį žino net tie, kurie pasišaipo iš jausmingų studentų. Žino ir mėgsta. Mažiau kas žino, [...]
