Abeliaro ir Eloyzos laiškai

Žinot, yra tokių vardų, kurie ilgainiui nusikrato bet kokių saitų su juos gyvenusiais kūnais ir tampa simboliais. Pavyzdžiui, Abeliaras ir Eloyza. Niekada nebuvau skaičiusi jų laiškų, bet vardus žinojau. Jie man kalbėjo apie tragišką, aistringą, atkaklią meilę. Abeliaras ir Eloyza siejosi su tamsiais sodrių spalvų audiniais, kurių šešėliuotose klostėse slypi paslaptys, jie man buvo ruduo, šnabždesiai, nekaltybė, balti veidai, ilgi vienuolyno koridoriai, drėgnas rūkas, prarastos vyriškos gėrybės ir t.t.
Jaučiat? – viduramžių meilė žiūri ir į jus iš po savo plonų ir dailiai lenktų antakių.

Taip ir panašiai veikia mano galvoje besisukanti dūmų mašina. Bet kartais ją išjungiu ir einu ieškoti tiesos. Susiradau bibliotekoje Abeliaro ir Eloyzos laiškus. Rinkinį sudaro laiško forma (nežinomam draugui) parašyta Abeliaro autobiografija  „Mano nelaimių istorija” (Hystoria calamitatum mearum), keturi asmeniniai laiškai ir trys pamokomieji laiškai.

Nesu visai tikra, gal kas gali komentaruose mane patikslinti jei klystu, bet kaip supratau, viduramžiais laiškai nebuvo privatūs.

Susipažinkite su pagrindiniais laiškų herojais. Petras Abeliaras – savo metu labai žymus  dėstytojas ir filosofas, turėjęs mokyklą, už savo teologijos veikalus net du kartus pasmerktas Bažnyčios Susirinkimuose (Suasono ir Sanso). Apie Eloyzą žinoma kiek mažiau, „tokio kanauninko Fulberto dukterėčia” (Abeliaro žodžiais). Istorija ją išsaugojo kaip labiausiai išsilavinusią savo laikmečio moterį, Abeliaro įsteigto Parakleto vienuolyno abatę. Jos gyvenimą apibrėžė meilė Abeliarui, juk tik jo reikalavimu pakliūna į vienuolyną.

Dvikalbėje (lotynų ir lietuvių), smulkiu šriftu spausdintoje knygoje, skaitytojas pirmiausia susipažįsta su Abeliaru. „Mano nelaimių istorija” rašoma epistoliniu stiliumi, bet primena graudų romaną. Laiškas suskirstytas į skyrius, kuriuose Abeliaras save nurodo trečiuoju asmeniu (pvz, „apie jo gimimo vietą„). Laiško tonas pakylėtas ir labai greitai pastebima, kad Abeliaras yra, kaip čia pasakius, labai geros nuomonės apie save.

 „Mat tuo metu aš turėjau tokį vardą, pasižymėjau tokia jaunyste bei išvaizda, jog kokiai tik moteriai būtume teikęsi dovanoti savą meilę, tokia nebūtų josios atstūmusi”. 41p.

Mokslinčius tvirtai tiki, kad yra pranašesnis už bet kurį kitą savo laikmečio mąstytoją, gana niekinamai atsiliepia apie savo priešininkus. Tiesa, šiuolaikiniam skaitytojui aprašomos aršiai virusios teologinės diskusijos atrodo sunkiai suprantamos. Ginčų objektai rodosi tokie menki – karjerą ir garbę kainuoja menki bendrai priimtų tiesų interpretacijos niuansai. Bet čia nesigilinsiu į Abeliaro karjerą – domiuosi juo kaip tuo laike nepranykusiu mylimuoju. Mat skaitant tą patį nesančiam draugui adresuotą laišką aiškėja, jog Eloyza Abeliaro gyvenime atsirado jam mėginant suderinti mokslininko praktiką ir aistrų trokštančio kūno reikmes. Abeliaras tiesiog nusižiūri mokytojo vietą Eloyzos dėdės namuose, manydamas, kad tai bus puikus sprendimas (pas kekšes vaikščiot nelabai mėgo, o kilmingoms damoms reikėjo iššvaistyti nemažai laiko). Vargšė Eloyza nuo pat pradžių buvo pasmerkta ryšiui su tuomet jau garsiu mokytoju, mat jos atsidavimu mokslui suinteresuotas dėdė leido Abeliarui taikyti fizines bausmes. Tegu mokytojas paima rykštę jei dukterėčia nerodys pakankamo susidomėjimo knygomis.

„O kad jisai ją man atidavė ne tik mokyti, bet ir leido smarkiau nubausti, tai padarė ne ką kitą, kaip tiktai davė visišką valią mano troškimams ir dar suteikė progą, net jeigu mes to nenorėsime, ją lengviau palenkti grasinimais bei rykštėmis, jei to nepasiseks padaryti vilionėmis” 43p.

Eloyza aprašoma kaip išskirtinio proto mergina, be to ir nebjauri. Turbūt nieko keisto, kad tarp jos ir mokytojo užsimezga karštas romanas. Pamaniau, kad tai gal ir kažkiek patvirtina ankstesnį Abeliaro gyrimąsį savo grožiu ir iškalba. Arba gal Eloyza tiesiog nelabai turėjo su kuo daugiau pasidžiaugti malonumais.

„Atsivertus knygas dažniau skambėjo žodžiai apie meilę nei apie mokslą, daugiau būdavo bučinių nei sentencijų; rankos dažniau tiesėsi į krūtinę nei į knygą, ir akis dažniau traukė meilė, o ne raštai. O kad mažiau keltume įtarimų, retsykiais iš meilės, o ne iš įtūžio, iš gerumo, o ne pykčio aš duodavau jai rykščių, kurios mums rodėsi malonesnės už bet kokius brangius tepalus. Kas dar? Įsimylėjėliai nepraleido nė vienos meilės pakopos, ir jei pastaroji įstengė pateikti ką nors neįprasta, visa tai buvo pridėta;” 45p.

Žodžiu, įsimylėjėliai džiaugiasi vienas kitu. Abu apleidžia mokslus. Eloyza pastoja. Abeliaras ją išsivežą pas seserį į Bretanę. Ten gimsta poros sūnus Astralabijus. Bijodamas nirštančio Eloyzos dėdės, Abeliaras pasisiūlo ją vesti. Įdomu tai, kad moters, kurios „garbę” pats atėmė, vedimas gali suteršti jo paties „garbę”. Gražūs papročiai, ką ir bepridurti.

„O kad jo širdį suminkštinčiau labiau nei jis galėjo tikėtis, pasisiūliau su juo atsiteisti, imdamas į žmonas tą, kurią suvedžiojęs, jei tiktai [sutuoktuvės] įvyktų slaptomis, idant gandas apie jas nepadarytų man žalos”. 49p.

Po vedybų Abeliaras išsiunčia Eloyza pas vienuoles, o pats pasitraukia į kitą vienuolyną. Šit ir priartėjome prie prarastų vyriškų gėrybių. Įsiutęs dėdė atsiunčia keršytojus, kurie naktį nukastruoja Abeliarą. Ir čia man jau kyla dvejonės juo kaip mylimuoju. Abeliaras nukastruojamas jau po vestuvių, mat dėdė pyksta, kad nuotaka pametama vienuolyne. Gali būti, kad karšta meilė, bent jau iš mokslininko pusės, buvo pradėjusi vėsti.

Abeliaro išpažintis mane privertė sudvejoti, aistringo mylimojo įvaizdis sklaidėsi, užleisdamas vietą tuštokam savimylai. Bet tada atsiverčiau pirmąjį Eloyzos laišką ir jau vien nuostabiai sukonstruotu kreipiniu vėl buvau įtraukta į tą keistą meilės istoriją („ponui savo, bet pirmiausia tėvui; vyrui savo, bet pirmiausia broliui – jo tarnaitė, bet pirmiausia duktė; jo žmona, bet pirmiausia sesuo, – Abeliarui – Eloyza”). Eloyzos laiškai puošnūs ir gana įmantrūs, bet kartu jie nepaprastai žemiški ir subtilūs: ji išpažįsta neblėstančią meilę savo sutuoktiniui, taktiškai jam priekaištauja, kad jos neaplanko (cha – ką šiuolaikinė žmona pasakytų apie 10 metų tylos?), primena, kad vienuolišką gyvenimą pasirinko ne dėl meilės Dievui, bet paklusdama vyrui. Įsivaizduojate, viduramžių vienuolė prisipažįsta, kad dėvėdama abitą ji veidmainiauja?! Tai išskirtiniausias Eloyzos balso bruožas – ji kalba nepaprastai tiesiai ir atvirai.

„Tie meilės malonumai, kuriuos mes sykiu patyrėme, man buvo tokie saldūs, kad aš nė dabar negaliu jais bjaurėtis, nei jų užmiršti. Kad ir kokion vieton patraukčiau, jie visuomet pasirodo priešais mano akis, žadina savuosius troškimus, – netgi per miegą nesusilaiko nuo apgaulingų reginių. Per iškilmingą Mišių aukojimą, kai maldai privalu būti kuo tyriausiai, nepadorūs tų malonumų vaizdiniai taip užvaldo nelaimingą mano dvasią, kad aš atsiduodu toms šlykštynėms labiau negu maldai, ir toji, kuriai reiktų apgailėti, ką padarius, veikiau dūsauju dėl to, ką praradus…” 175p.

Į jausmingus, meilės kupinus žmonos laiškus Abeliaras atsako santūriai, jo tonas didaktiškas pamokslaujantis, kalbėsenoje sunku išskaityti anksčiau liepsnojusią meilę. Abeliaro dėmesys sukoncentruotas į save, jis primygtinai reikalauja melstis už jį (ne tik Eloyzai, bet ir visoms jos vienuolėms), nukrypsta į teologinius svarstymus. Atsakydama jam Eloyza taip pat pademonstruoja galinti žongliruoti šventųjų mintimis. Susidaro įspūdis, kad Eloyza mėgina rasti būdą susikalbėti su savo nutolusiu vyru, bet šis lieka atsitolinęs ir nejautrus, susitelkęs tik į save. Galiausiai ir Eloyzos laiškų tonas pakinta, ji į Abeliarą kreipiasi jau nebe kaip į mylimąjį, bet kaip į autoritetingą mokytoją. Ironiška, bet būtent paskatintas Eloyzos, Abeliaras paskutiniame laiške surašo Parakleto vienuolyno regulą ir būtent ji tampa pamatu kuriant visus vėlesnius moterų vienuolynus. Tad galima sakyti, kad išdidusis Abeliaras už didžiausią šlovę atnešusį darbą turi būti dėkingas ne kam kitam, o Eloyzai.

Imdamasi Abeliaro ir Eloyzos laiškų tikėjausi įsimylėjėlių pokalbių, kurtuazinių vingrybių. Vietoj to gavau dviejų, iš pažiūros nesusikalbančių žmonių korespondenciją. Bet niekaip nesiryžau visiškai nurašyti Abeliaro. Kiekvienas laikmetis pasižymi vis kitokia emocine raiška, be to kai kurie anų laikų žmonėms lengvai suprantami kalbiniai kodai gali būti tiesiog pasimetę laike. Nereikia atmesti ir galimybės, kad tuomet jau veik viską praradęs Abeliaras tiesiog nebegalėjo sau leisti dar kartą suklupti, o gal saugojo ir pačią Eloyzą. Kas dėl Eloyzos, tai ji palieka dvejopą įspūdį. Atrodo, kad jos asmenybė susidvejinusi – ji nepaprastai išsilavinusi, iškalbinga, atvira ir tiesi, ryžtinga, bet kartu ir nepaprastai paklusni savo vyrui. Skaitant laiškus aiškėja, kad net meilės įkarščio metu Abeliaras prieš ją griebdavosi rykštės (pavyzdžiui, jei ji tuo metu nenorėdavo kokių nors meilės žaidimų). Nesutikdama su vedybomis (jai svarbiau meilė, o ne statusas) Eloyza tarsi išsprūsta iš tų laikų moters apibrėžimo, bet vėliau nuolankiai sutinka su Abeliaro pageidavimu (net jei mano, kad jis klysta). Stebint iš šiuolaikinių laikų perspektyvos gali imti niršulys dėl tokio Eloyzos nuolankumo, kuris ją įkalina vienuolyne, bet svarbu išlaikyti blaivų protą ir prisiminti, jog viduramžiais moteris buvo vertinama kiek kitaip nei šiandien. Ir gal net galima manyti, kad vienuolynas nebuvo pati blogiausia vieta tai išsilavinusiai moteriai, mat tai buvo bene vienintelė institucija, kur ji galėjo pasiekti kažkokių karjeros aukštumų. Jei ji būtų likusi pasaulietinėje erdvėje, net kaip Abeliaro žmona, kažin kaip būtų susiklostęs jos likimas.

Garsiųjų viduramžių mylimųjų antkapis Per Lašezo kapinėse, Paryžiuje.

Ne to tikėjausi iš šios korespondencijos. Bet pasiknisusi sužinojau, kad yra dar vienas Abeliaro ir Eloyzos laiškų rinkinys. Jų autorystę esą buvo sunku nustatyti, bet įvairios užuominos leidžia manyti, kad jie būtent garsiųjų įsimylėjėlių. Tie laiškai rašyti meilės įkarščio metu – jie sprogsta įmantriais bei aistringais palyginimais, liaupsėmis mylimajam ir mylimajai. Lietuviškai neradau. Bet jei susidomėsite viduramžių aistromis, tiesiog paieškokite „The lost love letters of Heloise and Abelard: perceptions of dialogue in twelfth-century France„.

O kai būsite Paryžiuje ir lietui žliaugiant vaikščiosite Per Lašezo kapinėse, aplankykite Abeliaro ir Eloyzos kapą. Įsimylėjėlius čia įkurdino Napoleono Žozefina. Tiesa, negalima būti visai tikriems, mat yra tvirtinančių, jog Abeliaras ir Eloyza ilsisi Paraklete – ten, kur Abeliaras ir norėjo būti palaidotas.