Šiandien nelyja, bet oras kupinas lietaus. Nematomo, bet nujaučiamo. Medžiai besiblaškančiais lapais atrodo nori užverti mane mano virtuvėje. Jų kupolai skleidžiasi aplink, užpildydami tą menką dar likusį dangaus tarpelį. Žaliame kokone liekame susiglaudę – aš, uodai, šlapia žolė, alyvų kvapas ir nieko apie pasaulio pabaigą nenujaučianti ryža kaimynų katė. Miega pasikišusi uodegą po smakru.

Bet pernelyg nepasiduokite melancholiškai nuotaikai. Gal aš ir galvoju apie žalią, drėgną kiemo kokoną, bet sėdžiu šiltoje virtuvėje. Klausausi muzikos, kurios Didysis šeimos žmogus negali pakęsti („depresyvus kniaukimas kažkoks”). Turiu kavos ir dar nenuvytusią puokštę neužmirštuolių. Kitame kambaryje abu mano vyrai užsiima dalykais, kuriems aš nepritariu. Šypsausi girdėdama juos. Bet kartu jaučiu dar neišlytą lietų. Turbūt profesionalai rastų kokį gudresnį terminą nei susidvejinusios asmenybės sindromas.

Jau kelios dienos iš galvos neiškratau vieno eilėraščio. Maudausi, plaunu indus, rašau – jis vis tuksi žodis po žodžio, toks saldžiai liūdnas. Ir tik dabar supratau kodėl. Antradienį Oskaro Milašiaus gimtadienis. Lietuvių poeto, rašiusio prancūziškai. Jo poezija kupina meilės, ilgesio, vienatvės, alcheminių simbolių. Eilėraščiuose nuolat sutinku atsisveikinimą, kelionę, sodą, namus, lietų ir mielos bet gal net nebuvusios praeities ilgesį.

„Motina! Slėpiningi Judėjimo šaltiniai yra tamsioje ir užgintoje

vietoje,

Vadinamoje Išsiskyrimo Slėniu. Tenai

Veltui dūsauja pasauliai ir širdys, ilgėdamiesi vieni kitų.

Ir viskas, ką lieti – Išsiskyrimo

Atokumas ir trukmė.

Kas blogai ieško, nieko ničnieko neranda.

Kas gerai ieško, šičia nieko neranda;

Kas randa čia, kitur atsitrenkia į uždaras duris.

Nes yra toks kraštas, kuriame vienintelė būtybė yra viena pati,

Likusi akis į akį su savimi.

Ten ji myli save

Ir tuokiasi su savimi,

Ir kuria save.

Ten ji save šlovina.

Ir ta vieta panašių į tave vadinama

Susijungimo

Amžinojo Moteriškumo ir

Gyvybės Vieta”. (Iš „Nihumim”)

(iliustruodama kvapą gniaužiančią O. Milašiaus kūrybą turėčiau paieškoti mistiškesnių vaizdų, bet turiu tik šią, žalią mūsų kiemą stebinčios, bet niekada į jį nenusileidžiančios katės nuotrauką).

Kalbant apie tą katę. Ją fotografavau pernai panašiu metu. Tada Mažasis šeimos žmogus buvo šiek tiek mažesnis nei dabar. Bet jau sugebėjo tinkamai įvertinti pūkuotos gražuolės trauką.

1920 m. O. Milašius buvo paskirtas pirmuoju nepriklausomos Lietuvos valstybės pasiuntiniu Prancūzijoje. Jis taip pat atstovavo Lietuvą Tautų Sąjungoje, bei buvo aktyvus lietuvių kultūros propaguotojas vakarų Europoje. Vertėjas, kūrėjas, diplomatas.

Vaikystėje esu skaičiusi jo sudarytą pasakų rinkinį. Prisimenu pavardę knygoje. Jau nuo tada O. Milašius man siejasi su  mistišku pasauliu (iki šiol neapsisprendžiu, ar jis iš tiesų egzistavo, ar buvo tik alkanos žmonių vaizduotės tvarinys). Susitikimas su jo poezija užtvirtino šią nuomonę ir leido pačiai peržengti to pasaulio slenkstį. Net jei neegzistuoja – jis yra šildanti priebėga. Ten išgryninti pradai siekia susijungimo, jausmai intensyvus, o meilė nekalta. Net tada kai viskas prarasta ir tariami atsisveikinimo žodžiai, lieka tai, kas buvę – ir to nepaprastai daug.

Vėliau skaičiau „Ars Magna” – ši mažytė knygelė verta atskiro didelio teksto, tad trupinių nė nebarstysiu. Dabar savo bibliotekoje turiu tik seną O. Milašiaus poezijos rinktinę (1981 m.). Kaip rašoma įžanginiame straipsnyje „O. Milašiaus lyrika – natūralus prancūzų literatūrinio pasaulio želmuo„. Jau minėjau, kad poetas laikė save lietuviu, tačiau jis augo ir mokėsi Prancūzijoje. Už savitą jo poezijos skambesį turbūt reikia dėkoti Š. Bodlerui, P. Verlenui, S. Malarmė. Už metafizinių apmąstymų kupiną turinį – mistikams, kabalistams. O. Milašius buvo atvykęs į Lietuvą ieškoti savo šaknų, jis žavėjosi lietuvišku folkloru (dainomis, pasakomis), bet turbūt tik tiek tos lietuviškos įtakos jo kūrybai.

Beje, čia tas eilėraštis, kuris nuolat blaškėsi mano mintyse. „Nerealioji”.

Tegu ant mano rankų ilsisi tavo galva:
Griuvėsių birželis dega tavo švelniuose plaukuose,
Lianose, sena saulė apyniuose.
Tavo burna – aguona, sienos, siūlančios
Savo seną pleikais atsiduodančią paunksmę valkatoms.

Žvejų daina violetiniuose jūrų toliuose –
Štai kas yra man tavo apsnūdęs balsas,
Tavo balsas, neregimoji ir mąslioji drauge.
Tavo širdis – švelnių vakardienių gėlių guolis,
Šiltas ir duslus rimties meto varpas.

Seniai mirusio krašto dangus
Gieda tavo akyse,- dangus virš varganos žemės,
Kur blyškioji Anabelė ir Gi de Veras
Ir d’Elormi girdi, siautėjant vėjams,
Kaip švelniai skamba kapinių spalis.

Argi svarbu, kad tu nereali
Iš tų, kurių niekada nebuvo?
Argi mano vienatvė senuose pamėgtuose soduose
Ne tokia žavinti ir ne tokia graži,
Kaip tavo ruduo liepsnojančia lapija?

Va taip. Su gimtadieniu mylintysis! Lietus kažkur atsitraukė. Medžiai atsitiesė, atskleisdami dangų be jokių debesų. Paliekam neplautus indus ir važiuojam prie jūros.