Žinot ką veikiau vakar naktį? Nee.. Tikrai nemiegojau. Pusę nakties veržiausi korsetą, o kitą pusę skraidžiau virš Vilniaus su Antanu Sidabru. Kažkas juk turi pasirūpinti, kad blogis būtų nugalėtas (hmm, o kur dar proga nemokamai pasigrožėti ištreniruotu ir ryžtingu legionieriumi).

Jau turbūt supratot, kad Didysis šeimos žmogus menką silpnumo akimirką perleido man „Vilko valandą“, kurią čiupau su medžiojančio sakalo įniršiu. Kaip mat sutaršiau. Apvirškinau. Dabar šit sėdžiu rankiodama paskutinius marokietiško apelsinų pyrago trupinėlius ir ruošiuosi pasidalinti savo įspūdžiais.

Bet pirmiausia pasigrožėkite šiuo puikiu geležiniu vilku, kurį radau ne tamsiuose Vilniaus skersgatviuose, bet kompiuterinių tapetų tinklapyje. *** VĖLESNIS PRIERAŠAS. Iš tiesų tai čia liūtas. Žinau, žinau, bet nenorėjau nieko įžeisti.  Ir jis čia liks, nes man labai patinka.

Fantasy-iron-wolf_1920x1200 (Custom)Jaučiuosi nuotaiką sukūrusi. Galima judėti pirmyn.

Dar tik pasakysiu, kad ir perskaičiusi knygą nekeisiu nuomonės dėl apipavidalinimo – užsklandos po ir prieš skyriaus pradžią man pasirodė tikrai nebūtinos. Aišku, čia tik mano nuomonė. Ir ją gindama čia pat cituoju citatą iš va, ką tik skaitinėtos Alain de Botton „Apie meilę“, „estetinis sprendinys yra toks sprendinys, kurio „determinantas negali būti kitoks, tik subjektyvus„“. Taip sakė I. Kantas, tad – šventa.

Bet tiek to, plokštės ne plokštės. Romaną skaityti buvo lengva ir įdomu.

2013-03-11 11.14.37

(čia primenu apie kokias plokštes kalbu)

„Vilko valanda“ skaitytoją patraukia keliais dalykais. Pasiduodama šiandienei struktūravimo manijai (tvarkausi kambarius) išvardinsiu juos punktais.

1) Veiksmas. Romanas prasideda aktyviai. Skaitytojui nereikia pusę dienos klajoti rūko gaubiamais paupiais, klausytis šnarančių meldų ir grožėtis baikščiai vandenį siurbčiojančiomis stirnomis. Jam netenka laukti – prieš akis iškart veriasi veiksmas. Pasakojime plėtojamos kelios, ilgainiui persipinančios ir vienodai įdomios siužetinės linijos. Įtampa auga tolygiai, neprislopsta. Įvairias veiksmo transformacijas žadinantys įvykiai pagardinami paslaptingais, dar labiau skaitančiojo smalsumą pakurstančiais epizodais.  Su pagarba pamintijau, kad žmogus, gebantis sklandžiai vystyti detalėmis sprogstančias pasakojimo atšakas ir nesusipainioti – tikrai turi būti aštraus proto. Bet atleiskit, žinot, kad kalbant apie knygą, mandagumas reikalauja jos autorių palikti nuošaliau.

Romane galima rasti visą pluoštą skanėstų veiksmo gerbėjams – žmogžudystes, persekiojimus, atakas, grumtynes, diversijas… Toks patriotiškai mistiškas rytų Europos holivudas. Pastebėjau, kad kai kurie skaičiusieji apgailestavo dėl nepakankamai išnaudoto istorinio sluoksnio potencialo. Polemizuodama pastebėsiu tik tiek, kad tai ne istorinis romanas. Jis – fantastinis. Dėl to tame „istoriniame“ mieste visai teisėtai galėjo atsirasti kad ir ateivių kolonija arba prisikelti koks nors kardadantis, arba… na, supratot…

2) Personažai. „Vilko valandoje“ nesutiksim daugiasluoksnių, sudėtingas asmenybės transformacijas patiriančių personažų. Jie yra paprasti ir aiškūs, t.y. – blogas yra blogas, o geras yra geras. Jų elgesys nuspėjamas, jie klusniai juda savo vėžėmis. Bet užtai kaip jie tai daro! Nors personažai sąlyginai plokšti – jie išbaigti. Kiekvienas su savo istorija, ar istorijos užuomina. Jų psichologiniai portretai – charakteringi. Kiekvienas alsuoja gyvybe dėl savo išskirtinės kalbos, elgesio detalių, aprangos. Intriguoja ir parinkti personažų vardai. Na, kad ir Jonas Basanavičius, kuris romane ne tik vienas svarbiausių universiteto dominijos šulų, bet ir vikrus, bebaimis asmeninės skraidyklės pilotas. Kai kurie vardai skaitytojus tikrai paakins knistis beribėse „google“ platybėse ieškant istorinių atitikmenų ir jų gyvenimo istorijų. Dar kai kurie vardai susiję su šiandieniniu Vilniumi ar Lietuva. Pavyzdžiui, prisipažinkite, kas nesusiejote Bėdų Rožės su Vilniaus Rože? Arba kaip jums sienų tepliotojas Solomonas Kleinas? Asociacijų yra ir daugiau – kai kurios ne tokios ryškios. Bet sutikim, jausmas, kad „pažįstame“ romano personažus jį daro tik dar gyvesnį ir įtaigesnį.

Tiesa, nors personažų priklausomybė „geriečiams“ ar „blogiečiams“ yra aiški, tai nereiškia, kad jie neturi savo paslapčių. Su giliu liūdesiu išduosiu, kad ne visos tos paslaptys bus atskleistos. Šįkart.

DSC08383

(kad neatsibostų skaityti įdedu vieno savo svečio darytas Vilniaus nuotraukas. Tik… neatsimenu jo vardo)

3) Vilnius. Tai ne šiaip miestas. Tai – miestų miestas. Pažįstamas savo išplanavimu, kai kuriomis rajonų charakteristikomis, gatvių ar net knaipių pavadinimais jis kartu ir visai netikėtas. A. Tapino Vilnius verda gyvybe, jis lietuviškas, jis laisvas Rusijos imperijos apsuptyje, į jį veržiasi žmonės iš likusios Lietuvos. Šis Vilnius saugus, Neries vanduo švarus, Garmiestyje veikia galybė fabrikų, visi sugyvena taikiai, pasibraižydami į aštresnius kampus, bet taikiai. O kur dar mokslininkai, mistikai ir išradėjai. O kur dar paslaptingi požemiai, romantiški dirižabliai virš miesto. Nusišypsoti privertė Žvėrynas. Atrodo būtent toks jis yra ir dabartiniame Vilniuje. Tereikėtų uždaryti gatvę, kuria teka pagrindinė transporto arterija ir šis rajonas kaipmat užsnūstų. A. Tapino Vilnius pasirodė idealiu miestu, mat jis decentralizuotas – kiekvienas rajonas turi aiškią tapatybę ir kiekviename verda tik jam būdingas gyvenimas. Nėra taip, kad viskas veiksmas vyktų Pilies ir Vokiečių gatvėje. Ar palei Šnekučius (priklausomai nuo interesų ar kišenės).

Šiame Vilniuje vyksta Viršūnių susitikimas, jame verda visos Europos interesai. Čia vėl ištrauksiu jau minėtą holivudiškumą, šįkart gal ne kaip pozityvų požymį. Kai kurie stereotipai yra pabodę. Tarkim, standartinė formulė blogiukas=rusas, gerietis=britas… Come on – vien dėl tokių stereotipų nebegaliu žiūrėti veiksmo filmų (juk kova dėl pasaulio išgelbėjimo vyks Vašingtone, teroristai – musulmonai, o piktai nusiteikę ateiviai kažkodėl pirmiausia nusileis Niujorke, o ne kokiam Liuksemburge). Suprantu, kad knyga montuota pagal standartinį modelį ir šiaip gal ir nereikėtų pernelyg kabinėtis. Tiesiog… man, gal tik man, būtų įdomiau jei kortos būtų kiek daugiau permaišytos.

DSC08341 (Custom)

(Antra bevardžio svečio nuotrauka. Jis buvo geras ir sutaisė mano virtuvinę spintelę).

4) Kalba. Romano veiksmas vystosi 1905 m. Žmonės tada ne tik rengėsi, bet ir kalbėjo kitaip. Lyg ir būtų galima atsidusti, prisitraukti arčiau mirusių žodžių žodyną ir pasiruošti skverbimuisi per senosios Lietuvių kalbos tankmes. Bet to neprireikia. Pasakojimas pagardintas specifiniais, mums jau neįprastais žodeliais, bet tai daroma labai subtiliai. Dažniausiai senais laikais dvelkiantys terminai atsiduria dialoguose, kur jie puikiai tinka ne tik kaip periodo, bet ir kaip kalbančio personažo asmenybės žymenys. Pavyzdžiui, smarkusis oro piratas Rickus gal ir buvo išspirtas iš dirižablio, bet mintyse vis dar girdžiu jo charakteringą keiktelėjimą „utėle taukuota„. Ir iš tiesų vien tas lakoniškas „utėle taukuota“ buvo pakankamas kuriant jo atvaizdą mintyse. Romane galima rasti ir savitų terminų, tarkim, „pakantumo namai“. Ne viešnamis, ne bordelis, bet „pakantumo namai“. Sutikit, toks terminas tikrai atitinka to inteligentiško miesto charakterį.

Verta paminėti ir dialogus – jie gana kinematografiški (nesugalvoju kaip čia kitaip pasakyti). Kiekvieno kalbančiojo tekstas gyvas, atitinka kalbantįjį. Kalbama šnekamąja kalba, bet ji nei nesuvulgarinta, nei gremėzdiška, o lengva ir skambi, kokia ir turi būti.

Skaičiau mėgaudamasi. Juk būna, kad autoriui stengiantis atiduoti visą pelnytą pagarbą mūsų unikaliai, turtingai ir senai kalbai, tekstas tampa keista karikatūra. O šiuo atveju, nors yra yra pagundos spąstai (laikmetis) – jie ne tik apeinami, bet ir puikiai išnaudojami.

2013-03-11 11.14.26

Žinot kas dar man patiko? Ogi nepaprastai elegantiška oralinio sekso (atleiskit, atleiskit, atleiskit – ištariau) scena. Paprastai ir be jokių užraitymų ar raudonavimų. O mes juk kukli tauta. Kita vertus, gal nereikėjo išskirti. Vienas draugas, pamenu, buvo rekomendavęs šiuo klausimu paskaityti Gavelį…

Apibendrinimas. Romaną skaityti lengva ir smagu. Liūdesį sukėlė supratimas, kuris aplankė kažkur prieš vidurį, kad reikės laukti tęsinio. O laukti man sunku. Labai. Kol kas skaitykite, kas neskaitėte. „Vilko valandoje“ tikri faktai darniai pinasi su fantazija, veiksmas įtraukia , o Vilniaus gatvės, kuriomis tikrai esate vaikščioję atsiveria kitokia savo egzistavimo galimybe. Skanu. Knyga maloniam vakarui, neįpareigojanti, bet paliekanti malonų pasitenkinimo jausmą. Kaip ir mano pyragai.

Aj, o jei kam nors rūpi –  primenu mūsų pirmus įspūdžius apie knygą.