Sekdama geriausiomis geltonosios spaudos tradicijomis noriu jus supažindinti su viena nepaprasto ryškumo žvaigžde (bent jau mano padangėje). Mūsų mieste plakatų su jos veidu daugiau nei kurio nors politiko (anot mano brangaus vyro). Gali būti, kad ją jau žinote – galbūt kartu mokėtės, gal matėte ją troleibuse, gal kartu gėrėt, gal buvot ją įsimylėję, gal dalyvavote jos vedamame workshop’e arba gal esate užsiprenumeravę jos blogo naujienas ir žavitės jos piešiamais meile pasauliui trykštančiais komiksais.

Kas ji? Ta, kol kas nepažįstamoji? Pati su ja susipažinau Klaipėdoje. Ten buvo snūdi vasara ir ten abi tuo metu negyvenome. Berods buvome nepilnametės. Nepaisydama tėvų nerimo išvažiavau į jaunimo kelionę, kurioje neturėjau jokių pažįstamų. Autobusui stovint Klaipėdoje, mane labai proziškai prispyrė žemiški reikalai, tad apsidairiusi pasikviečiau kartu simpatišką panelę (neklauskit, kodėl pati viena negalėjau nueiti). Taip mes susipažinome.

Čia jos šuniukas, kurį taip pat galite pažinoti. Nes jis, tfu, ji, taip pat yra šiokia tokia garsenybė. Paplojam Bitutei.

Žinau, kad jau laukiat, kol eisiu prie reikalo. Bet taip norisi patampyti gumą. Tai beveik mano antrasis vardas. Tempianti Gumą.

Taigi. Jūsų dėmesiui išskirtinis interviu su Migle Anušauskaite. Lanksčių galūnių, užkrečiamo juoko, šviesaus proto ir stilingų suknelių savininkė. (Toliau pateikiu mūsų beveik netaisytą pokalbį, kuris vyko virtualiai, nes, būdamos šiek tiek dramatiškos, esame linkusios gyventi skirtinguose miestuose).

Ką šiandien valgei pusryčiams?

Grikius su majonezu.

Kelias tatuiruotes jau turi?

Dvi. Abi labai gražios.

Kiek tave prisimenu, dažniausiai dėvėdavai sukneles ar sijonus. Ar dėl to nesijauti silpnąja lytimi, moterimi, kuri pataikauja ‚žiūrovams‘ vyrams? Man kartais atrodo, kad vien dėl to, jog mėgstu puoštis, niekada nebūsiu priimta į protingų žmonių gretas. Vilties suteikia tik tai, kad tu taip pat puošiesi.

O žmonės vis dar galvoja, kad apranga ir protas kažkaip koreliuoja? Jei tavęs kažkas nepriima į protingų žmonių gretas, tai arba yra dar kažkokia priežastis (huh?), arba gal tie žmonės nėra tokie jau protingi.

Tiesą sakant, nežinau, ar puošiuosi „dėl savęs“, ar dėl aplinkinių, tikriausiai kažkoks tarpinis variantas. O jei ir noriu traukti dėmesį, nematau tame nieko blogo, tik nenoriu, kad „kažkaip konkrečiai atrodyti“ būtų laikoma mano pareiga. Puošimasis turi man teikti džiaugsmą, o tokie dalykai, kaip derinti batelius prie suknelės, o suknelę – prie batelių, padaro puošimąsi liūdną ir nuobodų. Yra toks žodis, kuris apibūdina nuobodų puošimąsi – „susitvarkiusi“. Man šis žodis reiškia, kad žmogus praleido daug laiko prie veidrodžio, bet tame nebuvo nieko linksmo. Kita vertus, turbūt yra daugybė protingų žmonių, kuriems patinka tvarkingai atrodyti ir viskas su tuo gerai.

(Čia Bitutė su Migle sustingusios dangiškos šviesos spinduliuose)

Kai pastarąjį kartą buvau pas tave, leidau sau peržiūrėti tavo skaitinių krūvą ant palangės. Susidaro įspūdis, kad tavo interesų ratas labai platus – nuo medicinos iki astronomijos, nuo filosofijos iki mistikos. Ar yra kokia nors mokslo sritis, kuri trauktų labiausiai?

Gal tai kažkaip susiję su mano žurnalistiniu išsilavinimu – domėtis daug kuo po truputį ir niekuo iki galo. Nežinau, yra labai labai daug sričių, kurios iš toli atrodo neįdomios, bet kuo daugiau kapstaisi, tuo daugiau įdomių dalykų randi. Pavyzdžiui, paleontologija. Nieko apie ją nežinau, bet štai neseniai nusipirkau knygą ir jau pati pradžia užkabino. Tuo metu, kol dar nebuvo žmonių, tiek daug visko vyko! Kažkada Žemėje sausumos buvo daugiau negu jūros, paskui vienu metu dabartinėj Sibiro srity išsiveržė tiek daug ugnikalnių, kad dūmai ilgam uždengė Saulę ir išmirė labai daug visokio velnio, kur gyveno sausumoje.

Yra ir tokių sričių, kurioms niekaip negaliu pajusti aistros. Pavyzdžiui, daug kartų bandžiau susidomėti politika, bet kaip neįdomu, taip neįdomu. Tikrai gėda, kad nieko neraukiu šioje srityje, bet nelimpa prie dūšios ir viskas.

Ar grožinė literatūra tokia pat svarbi kaip mokslinė? Kodėl?

Čia tas pats, kas klausti, ar svogūnai tokie pat svarbūs kaip bulvės. Bulvės gerai, svogūnai irgi (dabar pradėjau galvoti apie silkę). O ką jau kalbėti apie svogūnus su bulvėmis! Skanumėlis!

Kokias knygas įvardintum kaip „must read“ kiekvienam žmogui?

„Sodininko kalendorius“. Juokauju, nežinau, ar yra knygų, kurios tiktų ir patiktų kiekvienam. Turiu savo mėgstamiausių, kurias mielai rekomenduoju tiems, kurių interesai ir požiūris į literatūrą panašus į manąjį. Tačiau daug kas tose knygose neranda visiškai nieko įdomaus ir jų skaitymas juos tik sunervina.

Nenoriu pasakyti, kad literatūros vertė visiškai reliatyvi. Manau, kad yra literatūros, kuri labai vertinga nepriklausomai nuo to, kiek žmonių ją pripažįsta ar ja mėgaujasi. Bet nemanau, kad reikėtų versti žmones ja mėgautis. Gal kažkam tikrai visiškai pakanka „Sodininko kalendoriaus“ ir nereikia jam grūsti Musilio.

Knygas perki ar skoliniesi iš bibliotekos?

Ir taip, ir taip. Kartais kokia nors perskaityta bibliotekos knyga taip patinka, kad paskatina ieškoti, kur ją įsigyti savo namų bibliotekai. Jei jos nebėra prekyboje, leidžiuosi į knygos medžioklę: ieškau senų knygų knygynuose, internete (pavyzdžiui, sena.lt)… Dažniausiai randu, bet ne visada.

Ar turi e-skaityklę? Žadi įsigyti? Ką manai apie knygų mylėtojų baimę dėl popierinių knygų mirties?

Dar neturiu, bet visai nespjaučiau. Kelionėse turėtų būti itin paranku. Dėl popierinių knygų – sakyčiau, dar nereikėtų jų laidoti, gal jos mus visus pergyvens. O gal ir nepergyvens, pamatysim.

Keliaudama visada su savimi turi knygą (-ų), kodėl? Jos padeda labiau prisijaukinti svetimą vietą, o gal saugo tavo privatumą, kai nenori bendrauti?

Aš be knygos apskritai niekur neinu, net į parduotuvę. Kodėl – nežinau, tiesiog visada taip dariau. Dėl to man yra visiškai neaktualios mažos rankinės (į jas galima sutalpinti tik labai specifinio formato knygą), visada nešiojuosi tik dideles.

Kiek metų pieši komiksus?

Man truputį sunku su tuo metų skaičiavimu. Kokius 4? Maža irgi paišydavau, bet buvo kokių dešimties metų pertrauka, kol šis pomėgis vėl atsinaujino.

Kuo komiksų piešėja skiriasi nuo rašytojos?

Gal tuo, kad rašytoja turi daug ką pavaizduoti žodžiais, o piešėja – išreikšti mintis piešiniais? Bet kokiu atveju tai susiję su vaizdo vertimu į tekstą ir teksto vertimu į vaizdą.

Ką galima nupiešti, ko nebūtų galima aprašyti (ir atvirkščiai)?

Veido išraiškas, pavyzdžiui, galima labai efektingai nupiešti. Tiesą sakant, nelabai moku piešti ką nors kita. Aprašyti kai ką irgi patogiau, kai kurias specifines idėjas. Bet manau, kad talentingam ir darbščiam žmogui neturėtų būti problema išreikšti ką nors – ar jis rašytojas, ar piešėjas. O nelabai talentingam ir nelabai darbščiam galima paišyti komiksus.

Jei pieštum komiksų knygą – tai būtų detektyvas? O gal vadovėlis?

Ir tas, ir tas! Bet ne abu viename – tai būtų skirtingos knygos, prie kurių dirbčiau pakaitomis. Pertraukose rūkyčiau cigarus, kaip Čerčilis.

Aš gana dažnai prašinėju, kad mane nupieštum. Kaip manai, su kokiomis represuotomis patirtimis, mintimis tai gali būti susiję?

Gal su kokia nelabai sunkia galvos trauma? Pokštas. Manęs vis karts nuo karto kas nors paprašo, kad juos nupieščiau, o aš juk nemoku piešti žmonių, kad jie būtų panašūs į save (moki, moki).  Nebent galiu nupaišyti, šalia užrašyti vardą ir nubrėžti rodyklytę prie piešinio.

Kokias savybes turėtų turėti  žmogus, panoręs piešti komiksus?

Komiksų formų būna labai įvairių, tai sunku pasakyti, kokių savybių reikėtų. Gal pastebėti arba sumodeliuoti situacijas, kuriose kažko trūksta arba kažko per daug, arba kažkas perkeltas į tokią vietą, kur jam nepriklauso būti.

Komiksai tau yra tiesiog saviraiškos forma, ar jautiesi kažką privalanti pasakyti pasauliui? Ar kaip tik tavo komiksai – ironiška reakcija į „savo ženklo“ palikimą?

Saviraiškos forma. Nelabai galvoju apie komiksus kaip apie kažką meta-, būna, šauna mintis ir galvoju, kaip geriausia ją išreikšti: vaizdu, tekstu ar jų kombinacija. O būna, kad reikia padaryti komiksą ir praleidžiu visą dieną, galvodama, kokį ir kaip jį padaryti. Vakarop palūžtu ir galvoju: „Nieko nebus, aš negabi. Man baigėsi idėjos, einu dirbti į gamyklą“. Tada apie vidurnaktį pramuša ir pradedu paišyti daug, visos idėjos atrodo labai geros. Paskui ryte peržiūriu, ką pripaišiau, ir kokia viena iš tų idėjų išties būna pusėtina.

Ar jauti kokią nors populiarumo naštą? Kaip ji pasireiškia?

Ne, nejaučiu. Gerai būtų.

Ar yra tekę sulaukti dėmesio iš priešingos (OK, ir tos pačios) lyties atstovų dėl to, kad pieši komiksus? Verta tuo dėmesiu pasinaudoti?

Yra tekę sulaukti dėmesio, bet nežinau, ar dėl komiksų. Kartais būna, kad menkai pažįstami žmonės bendrauja gana familiariai, nes mane kaip ir „pažįsta“ per komiksus, pvz klausia: „Na, tai kaip tau meilės reikaliukai? Komiksuose mačiau, kad neblogai.“ arba: „Tu labai daug geri, ar ne?“.

O būna, kad nepažįstamas žmogus parašo, kad jam/jai labai patinka mano komiksai, tai aš būnu labai laiminga. Kartais gaunu netgi dovanų: Štai neseniai gavau siuntinuką su skanėstais iš Anglijos, kuris mane be galo pradžiugino. Kitą kartą esu gavusi čipsų – šiaip, už komiksus, o dar vieną sykį – grafinę novelę.
Kartą susipažinau su žmogumi ir sakiau: „Aš Miglė„, o jis sakė – „Gal Anušauskaitė?„, tai buvau apakusi. Kartais ir draugai papasakoja, kad kalbėjosi su kažkuo, kas mane žino tik iš komiksų. Labai įdomu, kad kažkas kažkur šneka apie mane, sunkiai suvokiama.
O Jūratė neseniai sakė, kad daug kas iš jos pažįstamų mane žino, bet visi galvoja, kad aš visiškai nesveika. Jūratei sunkiai sekasi juos įtikinti mano normalumu (minima Jūratė yra dar viena žvaigždė, bet kol kas nesakysiu kokia. Taip pat ji yra viena iš seniausių Miglės draugių. Kaip aš. Kchem)

Jei nepieštum komiksų tu….

Tai buvo Miglė. Užsukite į jos blogą – I have no teeth (tikra istorija, by the way). Tikrai verta. O aš einu užsiimti kitais svarbiais reikalais. Turiu šifruoti koduotus pranešimus, kuriuos gaunu iš veidrodinių Žemių, klonuoti save, dažytis lūpas ir t.t.

Nuotraukas darė Didysis šeimos žmogus. Tai buvo tą rudenį, kai važiavome į Minską, o Mažasis šeimos žmogus tebebuvo mūsų paslaptis.