Man baisingai gaila, kad neturiu tiek laiko, kiek kad norėčiau. Mažasis šeimos žmogus dieną reikalauja jam skaityti knygutes, supjaustyti agurkus, paduoti aną taškuotą puodelį, pasibučiuoti ir … galiu tęsti be galo, nes neatidėliotinų reikalų – tiek ir tiek. Bet didžiuojuosi mažiumi – jam nepaprastai patinka kariljono koncertai. Išskėtęs rankas sako „bam“. O išsiterliojęs pirštus – nusivalo juos pats, dar nuvalo stalą, kėdę ir rimtu veidu man paaiškina, kad šiukštu, reikia tvarkos laikytis.

Bet ej, neišsigąskit, kol kas nebepasakosiu kitų mūsų nuotykių. Ne dėl to čia nemiegu. Kažkaip sumaniau papasakoti apie tokį almanachą „Baltija“, kurio pristatyme buvau pirmadienį.

Taigi, pirmadienį Klaipėdos literatai susitelkė pasveikinti šio uostamiesčio rašantiesiems svarbaus leidinio. Šįkart jo sudarytojas – Rolandas Rastauskas. Nemeluosiu, kiek esu varčiusi, paprastai „Baltija“ kažkokių netikėtų atradimų nepasiūlydavo. Gal net į to vakaro skaitinio kategoriją nepretenduodavo. Aišku, gal per daug kategoriškai teškiu – juk kelis ir tevarčiau (o kad nesudomino tai kitų ir neieškojau)… Žodžiu, almanachas asocijuodavosi su ataskaitiniu leidiniu – išleidžiamas, nes reikia išleisti, parodyti, jog visi kažką veikia, kuria, rašo, eilėraščiais, novelėmis gyvena. Kokį kitą kartą būtų įdomu pakalbėti, kas išgraibsto visą tiražą…

Nebesispjaudau, nes šįkart „Baltija“ tikrai buvo mano vakaro skaitiniu. Širdis mano – plebėjo, bet ką jau – nesigėdiju. Pirmiausia perskaičiau iš kojų verčiantį Alfredo Chmieliausko tekstą „Suomijos nugalėjimas“ (pusę jo įgarsinau ir Didžiajam šeimos žmogui, kuris apsimetė, kad įdėmiai klausosi).  Vėliau knibau į Gintaro Grajausko teaser’į iš „Istorijų apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“. Smalsiai laukiu ir viso Servantiško (vos neparašiau servelatiško) veikalo.

Vėliau atėjo ir visam kitam eilė. Nemeluosiu, kai kurie „lietuviškesni“ eilėraščiai ar pan. jautrūs tekstai gana operatyviai paspartino įvairius vidinius biocheminius procesus, kurių pasekoje mano ranka puslapius perversdavo greičiau, nei spėdavau perskaityti juose esančius tekstus. Tai nereiškia, kad tie eilėraščiai ar pan. yra prasti – tai reiškia, kad jie man tiesiog nepatiko.

Manau, kad R. Rastauskui visai šauniai pavyko. Leidinys gražus, stilingas, vientisas. Almanachas prasideda pagerbiant Tomą Venclovą, kuriam suėjo 75-eri. Ši asmenybė tarsi atspirties taškas, priminimas (bent jau man), kad rašantys lietuviai gali būti milžiniški (ne tik melancholiški, autorefleksyvūs, romantiški ir t.t. ).

Almanache yra nemažai. Pats paskutinis  (cho cho) net ir trumpas kuklus mano tekstas. Apie jauną ir tikrai nestandartinę fotografę Kristiną Gentvainytę.

Savo naktinio proveržio paskutinį tašką dedu su „Baltijoje“ spausdinta prieštaringai vertinta Caryl Churchill pjese. Paspauskite nuorodą ir sužinosite, kodėl ji nepatiko abiems besipykstančioms pusėms.

Labanakt. Ir nepamirškime savo mirusiųjų.