Baltija ir Baltija

Šią savaitę gavau naują „Baltijos” almanachą. Visai kitokį nei pernykštis. Kaip tik rezgu Kultūrpoliui tekstą kas ir kaip ten yra. O su jumis pasidalinsiu pirmu puslapiu (po turinio).

Stasys Jonauskas. Žemaičių regiono poetas. Jotvingių premijos laureatas. Įsiklausantis ir įsižiūrintis į aplinką. Pamatantis ir išgirstantis už visko tvyrančią gilesnę būtį.

Dar almanache sutikau L. Donskį, V. Daujotytę. Pasiklausiau jaunųjų balsų (Dovydo Grajausko, Minvydo Simanaičio, Indrės Bručkutės). Tik jaunieji kažkaip per arti pradžios buvo. Mat mintyse vis dar aidėjo S. Jonauskas – tvirtai, ramiai, be pasipuikavimo. Gal dėl to jaunimas dėl to atrodė šiek tiek paaugliškai kampuotas. Įsidėjau skirtuką ir po kelių dienų perskaitysiu jų kūrybą iš naujo. Manau, kad visai kitaip pasirodys.

Šis „Baltijos” almanachas labai vietinis, ir… kvepiantis Prūsija. Kaltas didysis Kristijono Donelaičio jubiliejus (jam skirtas ir „Baltijos” viršelius puošiantis medalis). Bet jei ne K. Donelaičio ašis, gal almanache nebūtų puikaus Nidos Gaidauskienės teksto apie Raimundo Urbono fotografijų ciklą „Rytų Prūsija” (tik pasigedau iliustracijų, ypač kai kalbama apie konkrečias fotografijas).

Perskaičiau visą almanachą. Peržiūrėjau visus jį puošiančius Augustino Virgilijaus Burbos grafikos darbus. Ir kažkodėl vis lyginau su pernykščiu (aną rengė Rolandas Rastauskas). Dabar madinga sakyti, kad lyginti negerai (čia Kūrybinėse Partnerystėse jau kelis kartus girdėjau), bet manau, kad negalima iškristi iš konteksto. Visa siejasi su viskuo. Lyginimas kartais padeda pastebėti dalykus, kurie kitu atveju gal nepasirodytu.

Tad tegul išankstinės nuostatos negerai, smerkimas negerai, bet bandymas suprasti ir pažinti kuo platesnį lauką – nieko blogo.

Atsisveikinu su kita Baltija. Ta, kuri šiomis dienomis kvepia, puošiasi nuostabiu dangumi, ir tik vos vos juda. Minėjau Kūrybines Partnerystes. Šį trečiadienį Klaipėdoje kūrybos agentai pažindinosi su jiems paskirtų mokyklų atstovais. Po renginio visi spėriai pakavosi namo – kas į Vilnių, kas į Šiaulius, kas dar kur.

Kai kitą rytą su mažuoju nuvažiavom prie jūros, paklausiau jos ar kas nors iš agentų ją aplankė. Kažkaip labai kaltai tylėjo. O aš buvau visai sutrikusi, mat supratau, kad ne visiems atrodo, jog nuvažiuoti prie jūros yra Būtinybė.

Su ta mintimi einu rengtis, mat jei jūra neturės tų, kurie ilgesingai spokso į horizontą – labai tikėtina, kad susirinks jūržoles, kriaukles, nugludintus lentigalius ir išeis ten, kur bus labiau vertinama. Mums liks bentosinės dykumos, dugno paslaptys-ne paslaptys, ir kelios nudvėsę silkės. Tikrai taip. Nemeluoju.