Dabar rašysiu, o jūs skaitykite. Net jei atrodys „kurių galų?“ – viskas turi savo vietą.

Rašysiu apie knygą ir gyvenimą pajūryje. Ir ką ta knyga man leido suprasti apie gyvenimą pajūryje.

Vasarą Klaipėdoje džiūgauju vėju – visur pasiekiančiu, numaldančiu karštį. Vandens kvapu, vandens paukščių baltumu ir klyksmais. Vanduo ir vėjas. Šviesa ir kvapai.

Žiemą vasaros privalumai tampa spąstais. Vėjas degina šalčiu, paukščiai – desperatiški, vanduo – baisus. Visą žiemą saugausi kaip čia neįpulti į po nerimstančiu bangavimu ir gėlimu slypinčią tylią tamsą. Bet išsilaikau ir tada ateina pavasaris.

Neseniai Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekoje buvo įteikta I. Simonaitytės literatūrinė premija. Svarbiausias literatūrinio pasaulio įvykis mūsų kraštuose. Ji atiteko jau du dešimtmečius pajūryje gyvenančiai poetei ir dailininkei Daivai Molytei- Lukauskienei už jos ketvirtąją poezijos knygą „Baltojo kiro giesmynai“ (nepatikėsite, paskui visą savaitę ieškojau, kur mieste galėčiau gauti tą knygą).

Neišvengiama tai, kad susitariau su poete parengti interviu.

D.Lukauskiene Baltojo kiro giesmynai (Large)

Man patinka interviu. Bet ilgai vargstu, kol jiems pasiruošiu. Nepasiruošusi neinu. O ruošdamasi saugausi stereotipinių klausimų.

Atmerkite akis ir žiūrėkite. Nupiešiu, kaip viskas atrodė. Vėlus penktadienio vakaras. Sėdžiu prie savo rašomojo stalo. Įsisupus į visai gražų gėlėtą chalatą. Ant kelių D. Molytės-Lukauskienės knygos. Iš vienos peršoku į kitą. Keliauju laiku – pirmyn ir atgal. Ilgiausiai trinuosi „Baltojo kiro giesmynuose“. Karts nuo karto atsitiesiu išgerti arbatos (nekenčiu arbatos). Karts nuo karto piktai pažiūriu į stalą gožiančią knygų krūvą. Susitvarkysiu vėliau, sakau sau. Susitvarkysiu. Tikrai.

Turiu apdriskusį lapelį, kuriame žymiuosi puslapius, pasikartojančius žodžius, nuotaikas, spalvas. Kitoje jo pusėje sūnaus nupiešta žuvis. Po juo kitas, dar labiau apdriskęs lapas, kuriame sau primenu (greičiau jau įsakau) parašyti apie siurrealizmą. Kažką. Tuoj. Tuoj.

Taigi, keliauju per „Baltojo kiro giesmynus“. Per baltą, erdvią knygą. Gana abstrakčios iliustracijos joje (beje, pačios D. Molytės-Lukauskienės) lyg minčių, eilėraščių štrichai. Nenugludintos, šiurkščios, bet lengvos. Paukščių, žmonių figūros medžio tekstūra (premijos teikimo vakarą poetė nurodė, kad tas medis yra stalo paviršius. Stovi namo Ahrenshoop’e  terasoje).

2014-02-01 18.51.39

Ir tada – eilėraščiai.   D. Molytė-Lukauskienė yra žiūrinti menininkė. Eilėraščiai susideda iš vaizdų – tekste jie dekonstruojami į sudėtines detales, kartais ištisus sąrašus.

„<…> Aš taip pat

Nusipirkau butą,

Lovą, stalą, kėdę ir

Spintą,

Žiurkėnų šeimyną

Metaliniame narve,

Stiklinį akvariumą,

Su žuvelėmis. <…>“ (fragmentas iš „atvirlaiškis“, 42 p.)

Įdomiausia tai, kad vienas po kito prieš akis besirikiuojantys fragmentai nepradeda stumdytis, grūstis, dusti. Visada išlieka erdvės pojūtis. Jį žadina nepailstantys kableliai ar lakoniški eilučių lūžiai. Eilėraščiai atidengia mums kažkiek pažįstamus gyvenimo peizažus, bet primena, kad jie nėra tokie jau paprasti. Jei leistume sau pamatyti plyšius, įtrūkius, suvėrimus – dienų, judesių grandinių, įpročių, ką nors apglėbiančių jausmų – turbūt pajustume juose rymančią tamsą. Tylią, nepermaldaujamą. Kaip ta, kuri beveik veržiasi pro Klaipėdos žiemą.

Tai vienas iš ryškiausių „Baltojo kiro giesmynų“ potyrių – buvimo ir nebebuvimo sandūra. Keliuose eilėraščiuose sunkiai atskamba „neliko nieko„. Viena iš galimų žmogaus mantrų. Ir kiekvienam tinkama.

Ir kol dar turiu laiko, brūkštelėsiu kitą pastebėjimą. Jau užsiminiau, kad ruošdamasi interviu ant savo gėlėto chalato kelių pasidėjau ne vien naujausią D. Molytės-Lukauskienės knygą. Slankiodama čia vienos, čia kitos puslapiais pajutau kylant vandenis.

„Baltojo kiro giesmynai“ pilni vandens. Ir įdomiausia, kad jis, labai vizualiai kalbančios poetės eilėraščiuose, pats gana smarkiai nesimanifestuoja (mariomis, jūra ar pan), bet jo buvimas jaučiamas tame, kaip pasaulis sąveikauja su poetiniu „aš“ („plaukia“, „laša“, „užlieja“, „vilnija“, „banguoja“, „teka“ ir t.t.). Vėliau kalbėdamos su D.Molyte-Lukauskiene juokavome, kad štai, gyventa pajūryje ilgus metus, tad kapsėjo ir prikapsėjo, bėgo ir pribėgo. Ta vandeninga plastika įspėjo mane, pašnibždėjo atsargiau žiūrėti į savo (dabar) miestą.

Tie balti mėsingi paukščiai, tas visur lendantis vėjas, tas drėgmės skonis ir kvapas ore – visa tai nemačiomis persmelkia mus, gyvenančius Klaipėdoje. Mes skęstame.

Skęstame.

Baigsiu šviesia gaida. Nes šeštadienį reikia gyventi, o ne kapanotis neišplaukiamame gyvenime.Susitikome su poete. Ji pavaišino kava (telaimina dangus, pilnas paukščių, jos gerą širdį). Daug fotografavome. Ak, kaip norisi įtikti redaktorei.

IMG_4725

Tas susivėlęs pilkas kamuoliukas kairėje esu aš. O šypsena – Daiva Molytė-Lukauskienė.

(Šiaip jau tokios šviesios kavinės nėra Klaipėdos skiriamasis ženklas).

IMG_4744

Ir dar buvo momentas kai pašnekovė pakvietė nusifotografuoti kartu. Lūpdažiai nuvalgyti. Bet kam jų reiki, kai fone dirbtinės gėlės ir upė.

IMG_4784

Gero vakaro, ryto, dienos. Einu gyventi. Interviu pasirodys mėnesio eigoje. Kai galėsiu pasidalinsiu ir su jumis. Poetė sakė, kad man visai pavyko išsisukti nuo stereotipinių klausimų.

IMG_4712

Daiva Molytė-Lukauskienė. Baltojo kiro giesmynai

Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2012. – 112p.