Prisivogiau Didžiojo šeimos žmogaus šokoladukų ir svajoju apie tuoj tuoj ateisiančią vasarą. Šįkart ji bus tikrai šilta. Kas tie keli žiemos mėnesiai!..

Skaitau naujieną, „Vakar Frankfurto knygų mugėje buvo paskelbta, kad Lietuvos eseistė Giedra Radvilavičiūtė tapo viena iš dvylikos šių metų ES literatūros premijos laureačių“. Aišku, smagu, nepaneigsi. Bet prisipažinsiu, jog man ši jos esė knyga kažkaip nelipo. Skaičiau ir atrodė, kad tai jau girdėjau, kad tai girdžiu kasdien ir kad jokių įstabių atsivėrimų nejaučiu… Matyt skaičiau užrambėjusia širdimi. Turbūt apsigėdijau. Susikaupsiu ir dar kartą paskaitysiu. Jei jau Frankfurtas sako, kad knyga gera, matyt taip ir yra. Ar ne?

Bet iki tol dar galima stabtelėti Štutgarte. Ten yra pribloškianti miesto biblioteka. Lyg koks atgijęs MC Esher‘io kūrinys. Baltas knygų kubas, kuriam spalvą ir gyvybę suteikia knygos bei lankytojai. Penkiaaukštė atvira erdvė fotografijose atrodo lyg koks siurrealisto kūrinys.

Bibliotekos architektas – korėjiečių kilmės vokietis Eun Young Yi. Planuodamas pastatą jis įkvėpimo sėmėsi iš panteono struktūros. Viskas aišku, griežta, tvarkinga. Kas nors pridurtų – vokiška.

Tiek baltos spalvos. Gal kiek ir per daug. Svajoju, kad važiuosiu į Vilnių, o ten draugas praves ekskursiją po naująją VU biblioteką Saulėtekyje. Turėtų būti taip pat įspūdinga.

Foto iš Flickr