Jei gyvenčiau kur nors netoli jūros, garbės žodis, nieko nelaukdama užsisakyčiau Gavin Pretor-Pinney knygą „The Wavewatchers’s companion„. Saulei pliskinant į nugarą (nepamirštam apsauginio kremo!) skaityčiau ją gulėdama ant smėlio. Būtinai su saulės akiniais, nes kitaip šviesa, atsispindinti nuo balto puslapio būtų pernelyg akinanti. Taip pat skaityčiau ją namuose ankstyvais rytais, kai mano šeimos vyrai dar nė neplanuoja prabusti, o aš būčiau prabudusi tik dėl nepadoriai garsiai čiulbančių paukščių (penktą ryto! – c’mon guys!). Skaityčiau ją kartais beveik pašokdama iš vietos, apsidairydama, vos galėdama tvardyti nevaldomą žavėjimąsi meistriškai surištu tekstu. Galiausiai beveik maniakiškai pasakočiau apie ją savo draugams, kurie šiek tiek baugščiai mėgintų išvengti mano lazerinio žvilgsnio ir plačių rankų mostų (rankų mostai taip pat sukuria bangas – akustines bangas).

Bet palaukit.

Aš gyvenu prie jūros.

Ir šį trečiadienį prie tos pačios jūros žaidžiau badmintona, valgiau trešnes, nepasitepiau nosies apsauginiu kremu, gėriau limonadą ir fotografavau G. P. Pinney knygą. Nes aš ją turiu! Kchem. Ir beveik perskaičiau taip pat.

Knygą turiu jau senokai. Dar nuo debesų stebėjimo laikų. Pamenu, apie juos buvau parašiusi net gana išsamų tekstą. Ieškodama informacijos apie debesis internete radau Debesų stebėtojų bendruomenę. Radau ir jų bibliją G. P. Pinney „The cloudspotter’s guide„. Užsisakiau, o kadangi inernetas pasiųlė ir kitą autoriaus knygą – užsisakiau ir ją. Tik vis kažkaip atidėdavau jos skaitymą. Čia darbų buvo daug, čia nuotaikos nebuvo, čia žiema, čia vėl kas… Galiausiai atsiverčiau. O kai atsiverčiau nebegalėjau sustoti.

Kas galėjo pagalvoti, kad bangos yra tokios viską persmelkiančios. T.y. turbūt daug išsimokslinusių žmonių nė neturi apie tai galvoti, nes tiesiog žino, kad bangos yra tai, kas jungia šį pasaulį (gal kiek per poetiškai ir per drąsiai išsireiškiau, bet tiek to). Kažkuriame iš įrašų jau minėjau, kad dalykai yra linkę sietis. Sutapo, kad prieš imantis skaityti „The wavewatcher’s companion” su Migle svarstėme, kaip būtų geriausia populiarinti mokslą, o su Aiste, kaip patraukliai rašyti apie meną. Abiem atvejais nutarėme, kad reikia glamūro (nesiraukykit, V. Pelevin terminas). Ir štai atsiverčiu knygą apie bangas. Be jokių didelių ekspektacijų ir be išankstinių nuostatų. Po geros valandos pakeliu galvą ir visiškai priblokšta suprantu, kad ką tik nė kiek nesispjaudydama skaičiau apie mokslą. Sklandžiai nurijau terminus, jų paaiškinimus, nuo biologijos lipau į fiziką, mechaniką ir norėjau dar.

(dabar seks keli kadrai, kuriuos dariau naktį, nes iš tiesų esu sukultūrintas šikšnosparnis)

Gal dėl to, kad G. P. Pinney yra puikus pasakotojas, kuris sugeba suvilioti skaitytoją, užkrėsti jį savo entuziazmu. Nesvarbu, kalbėdamas apie širdies darbą ar apie didįjį sprogimą, pasakotojas nesistengia išvengti tai tiriančiai mokslo sričiai būdingos terminijos. Įdomiausia tai, kad sudėtingesni žodžiai nenuskandina teksto ir nesutrikdo skaitančiojo, mat jie iškart yra aiškinami pavyzdžiais, kurie yra ne tik visiems puikiai suprantami, bet ir neizoliuoja mokslinio fakto su realiu pasauliu nesusijusiame mokyklinių žinių vakuume. Pvz., pasakojant apie bangų formą, pasitelkiamas gyvūnijos pasaulis, tad ne tik lengvai įsidėmimos skersinės ar išilginės bangos, bet ir sužinoma, kaip jos reiškiasi mūsų aplinkoje. Ieškodamas pavyzdžių pasakotojas išmaišo atokiausius planetos kampelius, nepabijo jų paieškoti ir kosminėse platumose. Ir kartais jam pavyksta atkapstyti tokių marginalių perliukų, kad skaitytojas mažų mažiausiai pasijus besiklausantis paties M. Polo pasakojimo apie šunagalvius žmones, gyvenančius salose prie Mianmario.

Kiekvienas geras akademikas žino, kad jei nenori prarasti dėmesio,  tam tikrais intervalais auditorijai reikia sumaitinti kokį nors pokštą. Knygoje apie bangas jų tikrai netrūksta. Štai klasikinis pavyzdys iš pasažo apie Salmonella bakterijas:

„Some strains not only propel themselves along very efficiently with their wiggling tails but, when eaten in contaminated food, also propel you to the bathroom rather quickly, and often on to hospital” 63 p.

Knygoje sudėtos iliustracijos galiausiai užtvirtina faktus ir jei reikia (man tikrai reikia) dar vaizdžiau juos paaiškina. Puikus to pavyzdys yra štai šie dykumoje išsilaipinę ateiviai, kurie kerta kelią eidami link greitojo maisto užkandinės. Iliustracija paaiškina bangų lūžimo principą.

Realistinis ir puikiai suprantamas pavyzdys. Kodėl klausiate?

Anglų humoras yra labai lakoniškas ir kandus. Gal jau spėjote pastebėti.

„The Wavewatchers’s companion” stebina žinių, kuriomis manipuliuoja pasakotojas platumas. Skaitytojas viename puslapyje gali rasti ne tik fizikos faktų, bet ir senosios literatūros, filosofijos kąsnelių, pateikiami pirmieji atvejai, kai atlikti kokie nors bangų bandymai ar pastebėtos kokios nors jų savybės. Taip kuriamas gilumos pojūtis, atsiranda laiko matmuo.  Primenama, kad nūdienos mokslas gimė ne čia ir dabar, o sunkiai įsivaizduojamose praeities toliuose, kad ir viduramžių vienuolių celėse. Interdiscipliniškumas, kurio savo mokyklose, deja, nepajutau, čia vaizdžiai iliustruoja, kas gaunasi kai susiduria skirtingos disciplinos. Tiesa, ir aš sugalvojau pavyzdį – įsivaizduokite apie pasaulio sukūrimą kalbančius astrofiziką ir teologą – skirtingos perspektyvos, tad kur kas platesnis bendras žiūros laukas. Čia, aišku, idealiu atveju, jei nekimbama į atlapus ir nesimėtoma relikvijoriais ir astroliabijomis.

G. P. Pinney knyga struktūriškai gana tvarkinga, suskirstyta į devynis skyrius (bangas). Pradedama nuo pradžių, gana lengvai, o verčiant puslapius krūvis nežymiai didinamas, kol galiausiai atsiduriama kvantinės fizikos saloje be jokio atgalinio kelto. Kartais, gal dėl pavyzdžių gausos, gali pasirodyti, kad tekstas kiek šokinėjantis. Bet manau, kad tam yra paaiškinimas. Knygos pradžioje autorius pasakoja apie bangas, kurios jį ir paskatino domėtis šia tema. Tad ir tekstas turbūt paprasčiausiai banguoja.

In Fact, there wasn’t the slightest order to water’s motion. Like rush-hour commuters at a busy station, the little crests passed this way and that, crossing each other’s paths chaotically. But, unlike commuters, they passed through and over each other, combining and dividing, appearing and disappearing”. 10 p.

Be to, nors kartais teksto bangos ir kiek susiplaka, jos niekad nėra iki galo neatpainiojamos.

Apibendrinant – nuostabi, gyva, šmaikšti, įdomiais faktais lūžtanti mokslo populiarinimo knyga, kuri gali būti įdomi kiekvienam nors kiek smalsiam žmogui. Skaitytojas sužinos apie bangų formą, keliavimo būdą, skvarbumą, daugiakryptiškumą, sužinos apie bičių šokius, submarinus, sporto aistruolių keliamas bangas, apie žemės drebėjimus, kopų formavimąsi, potrauminį šoką ir daugybę kitų dalykų.

Norinčiųjų perskaityti šią knygą eilė jau formuojasi. Nesnauskite.

Aš pati naudojuosi proga ir atsiprašau, kad beveik lengva širdimi išduodu periodiškumo reikalavimus. Primenu, gyvenu Klaipėdoje, o vasara Klaipėdoje yra šventa. Be to, kas ne kas šeimoje švenčia atostogas, tad galime leisti vidurį dienos išvažiuoti į mišką.

Ir ten mėginti apsiginti nuo akimirksniu būriais užpuolusių uodų ir kitų skraidūnų. Gal net buvo vienas pterodaktilio jauniklis. Gal skraidantis lapiukas. Neįsidėmėjau.

Dar galime džiaugtis žaluma ir vandeniu. Pajūris gi.

– Mama, vėl nusišneki?

Gali būti. Gali būti.

Gero savaitgalio. Tikiuosi, kad jūsų vasara tokia pat užliejanti kaip maniškė. Arba bent jau kaip ta Didžioji Kanagawos banga.