Visai neplanavau daryti šio įrašo. Bet dienos eigoje supratau, kad nereikia priešintis. Tšššš… Arba ateis Benicio Del Toro ir daugiau niekada nepamatysiu saulės spindulių, rėpliojančių mano palangės augalais, nebegalėsiu užsivilkti savo raudonos suknelės su mažais juodais taškiukais, niekada neužsisakysiu sambukos… Paprasčiau yra pasiduoti.

Tie, kas skaito „GQ” jau turbūt matė įspūdingąją Nadav Kander „Bad Guys” fotografijų seriją. Tie, kas nematė, gali patapšnoti man per galvelę ir padėkoti, jog supažindinu. Jau nuo liepos nerimsta šios fotosesijos su žymiausiais šių dienų blogio genijų personažų įkūnytojais sukeltas šurmulys. Kaip raibuliai pasipylė atgarsiai, įvairūs samprotavimai apie mūsų satisfakciją radus patogią progą pasąmonėje glūdinčioms beformėms baimių šmėkloms suteikti veidą, vaidmens sutapatinimą su aktoriumi, gryno blogio grožį ir etc.

Bet pirmiausia pažiūrėkit.

Nadav Kander  fotosesija”GQ” „Bad Guys

Benicio Del Toro

Jack Gleeson

Mark Strong

Malcolm McDowell

(Plačiau GQ)

Didysis šeimos žmogus kartą per mėnesį vonioje skaito „British journal of photography”. Šiandien kaip tik parsinešė naują numerį. Atsiverčiu –  ir kas gi man šypsosi  – ogi Benicio (na, gerai, nelabai tai panašu į šypseną). Fotosesiją mačiau jau prieš kurį laiką, tuomet su ja pažindino Jack Gleeson. Iš tiesų jo portretas man labiausiai ir patinka. Nuo Benicio pradedu tik dėl savo moteriškų silpnybių.

Didžiausią įspūdį palieka tai, jog vaizduojant blogiukus, jų „blogiukiškos” savybės nėra išreiškiamos kokiais nors kruvinais atributais (peiliais, fone besimėtančiomis nupjaustytomis galūnėmis ar kaukolėmis). Tik poroje portretų yra vyksmas, poza, nurodanti įtampą, grėsmę (John Hawkes kumščiai ir maniakiškas Walton Goggins spektakliukas su manekenu). Visur kitur – minimalistinis tuščias tamsus fonas, nesivaipantys vyrai ir tas jausmas… kad jie yra pavojingi. Va čia galima pasiimti sausainių ir pamąstyti, kodėl. Nemanau jog tai dėl pavadinimo ir tikrai ne dėl veido bruožų išsidėstymo stereotipų. Na, jei mane kas nufotografuotų identiškoje pozoje kaip kad M. Strongą, kažin ar aš jums pasirodyčiau grėsminga.  Nusijuoktumėt ir tiek, nesvarbu, kad moku griežtai sučiaupti lūpas. O va M. Strongas man visai nejuokingas. Žiūriu į jį, noriu elgtis mandagiai ir laikyti Mažąjį šeimos žmogų kuo arčiau savęs .

Gal kalta tamsa? O gal nuosėdos iš tų filmų, kur vyrukai, tfu, jų įkūnijami personažai liejo kraują?

N. Kader gilindamasis į visas tas nuostatas apie blogiukus dar sukūrė kiekvienam ir po filmuką. Pripažinkit, veikia.

Aš tuo tarpu baigiau savo arbatą. Atsisveikinu ir pasiėmus peilį einu pasilinksmint su gailiai atrodančiu moliūgu.