Visai neseniai į mano akies kamputį įkrito nauja Tomo S. Butkaus knyga „Bumba Dumba ir Visatos sukūrimas„. Knygų mugėje ją pirkau nė nevarčiusi.

Nes.

Aš visiškai pasitikiu Tomu.

Čia reikėtų išvynioti ilgą aiškinimą apie „Vario burnas”, akademinius tyrinėjimus, bet apsiribosiu pasakydama, kad Tomas yra ne tik estetas, jis yra mąstantis estetas.

(O va štai aš su idiotišku fono pasirinkimu – nei estetė, nei mąstanti estetė)

Pats autorius savo knygą pristato taip:

Regis, Bumbos Dumbos istorijoje nevyksta nieko ypatinga. Tačiau šis, mano pamatytas ir nupieštas, pasaulis yra ypatingas – tikiu, kad būtent tokį jį kiekvieno ryto pirmąją akimirką išvysta vaikas: lyg pažįstamą, lyg ir iki šiol nepatirtą, pilną keisčiausių įvykių ir susitikimų pažado. Ir visai nesvarbu, kokio amžiaus šis vaikas, – Bumbos Dumbos istorija tinka ir ką tik bumbtelėjusiam, ir jau pradėjusiam dumbti.

Knyga pasakoja apie paprasto žmogelio Bumbos Dumbos susitikimą su egzistenciniais klausimais. Tokie gali kamuoti ir senolį, ir pasaulyje visai šviežią žmogų. „Kur yra pakraštys?”, „Jei čia Nieko nėra, tai kas yra Tai?”, „O jeigu manęs nebūtų?..”, „Kodėl viskas yra taip, kaip yra? Kodėl aš esu, nors kartais atrodo, lyg manęs čia nebūtų?..„.

Bumba Dumba gyvena Duobelyne. Išsiropščia iš jo, ir nors nelabai žino, kur ir ko eiti, ruošiasi pasivaikščioti. Gerai, kad sutinka už kalvos brazdantį Gerąjį draugą, kuris turi šiokį tokį tikslą – Okeaną.

Taip žmogelis ir išeina į kelionę per dieną ir naktį, per savo pasaulį. Eina ir mintija tuos neramius klausimus, kurie paprastai apninka tada kai nesimiega arba kai netyčia nukrenta tyla.

Bumba Dumba eina, o kadangi einant protas veikia sparčiau jį aplanko supratimas.

Prisipažinsiu, mano nuomone tekstas čia nėra tiek svarbus, kiek iliustracijos. Nes ir tie klausimai, ir tie atsakymai – nieko čia naujo. Aišku, kiekvienąkart klausimo-atsakymo procesas sukelia nuostabų nuskaidrėjimą, bet iš esmės jie tik tam tikras žmogiškas ritmas.

Tad knygelę perskaičiau greitai, bet iliustracijas žiūrėjau kur kas ilgau.

Vaizduojamos figūros gana abstrakčios, aplinka stebima iš įvairių perspektyvų, piešimo stilius kiek „vaikiškas”. Įdomus nekonvencinis pasaulio regėjimas – čia jis nėra suvoktas, savaime aiškus, toks, kokį esame įpratę matyti.

O iš tiesų mes juk nė nežinome, koks tas pasaulis yra. Sunku net įsivaizduoti, kaip jį suvokia vaikai, pavyzdžiui, ankstyvoje kūdikystėje, kai jie dar nė nesupranta pagrindinių formų, nuotolių ir t.t. Turbūt tokį tyrą pasaulėvaizdį šioje knygelėje bandė užčiuopti ir Tomas S. Butkus – nuolat kintantį, paslaptingą, stebinantį.

Svarbiausia, kad to pasaulio suvokėjas yra organška jo dalis. Tatai, mano nuomone, taip pat labai gražiai iliustruojama.

Mano Bumbai knygelė patiko, nors dar negalėjom imti ir kaip dideli žmonės pasikalbėti, koks yra debesis, debesies kelias, kaip kalba medis ar kur miega saulė. Bet čia tik laiko klausimas.

Ieškokite šios knygelės jei norite į savo kolekciją įjungti preciziškai sukurtą, originalų, kiek provokuojantį, ne saldžiai meškiuką kūrinį.

P.S. Čia gyvena „Vario burnos”.