Lotyniškas stebėtojo pradžiamokslis:

Cirrus – plaukų garbana;
Cumulus – krūva;
Stratus – padengtas.

1802 m. anglų farmacininkas Luke Howard mokslinės draugijos susirinkime Londone pristatė savo darbą „Apie debesų klasifikaciją“. Joje pagal specifines išvaizdos savybes jis atskyrė tris debesų tipus (plunksninius, kamuolinius ir sluoksninius) juos įvardindamas lotyniškai. Pavadinimai prigijo ir yra naudojami iki šiol. Bet nemanykite, kad tuo debesų pasaulis ir apsiriboja. Trys pagrindinės „gentys“ skaidomos į smulkesnes rūšis pagal aukštį. O 2009 m. buvo tikra šventė debesų stebėtojams, nes turbūt pirmą kartą per pusšimtį metų pastebėtas naujas debesų tipas, kuriam prigijo asperatus (šiurkštus, gruoblėtas) vardas.

Viskas prasidėjo nuo minties, kad mūsų akiračiai yra nepaprastai siauri. Pavyzdžiui, pažįstame tik kelias paukščių rūšis, kelias gėles, kelis medžius… Kaip žinia, tai, kas neįvardyta neegzistuoja. Nepaisant to, kad mus supa tūkstančiai rūšių, gyvename lyg vaiko piešinyje, kurio pasaulį sudaro tvora, namelis, šulinys su svirtimi, pora vištų ir kelios obelys… Gal to pakanka, o gal nelabai. Turbūt nieko blogo pamėginti kiek įdėmiau žvilgterėti į aplinką.

Debesys atsirado neatsitiktinai. Arba atsitiktinai. Kita vertus jie nuolat buvo, tiesiog leidau jiems ramiai plaukti jų nuolatiniame kitime kažkur mano pasaulėvaizdžio periferijoje. Ir kokia gėda! – jie plaukė man net nepastebint kaip viena forma tampa kita, kaip maišosi spalvos ir kaip galiausiai vieną ar kitą miestą, kuriame tuo metu gyvena mano suknelės, uždengia paguodžianti nakties antklodė.

O juk į debesis galima žiūrėti iš ne vienos perspektyvos ir kaskart jie atskleis turtingą reikšmių pasaulį. Štai ir dabar savo „skaipe“ matau, kad vienos poetės-muzikantės nuotaika įvardinta „link debesų“. Kaip tai suprasti? Ji kažkur išskrenda? Ji svajoja? Tinginiauja? Jai labai gera? Visos prielaidos yra pateisinamos. Belieka pamėginti išsiaiškinti, kodėl.

Kalbėjimą apie debesis galima plėtoti keliomis kryptimis. Galima kalbėti apie juos kaip elementarų gamtos objektą. Pavyzdžiui, vien debesų klasifikacija yra gana sudėtingas reikalas, o kiekvienas išmokęs skaityti debesų raštus, ilgainiui gali pradėti nuspėti orus bent porai dienų. Įdomus vien „aprašomasis“ diskursas. Juk daug kas gali pasakyti, kad debesys yra sudaryti iš vandens lašelių. Tačiau ne kiekvienas žinos, kad patys trapiausi, plunksniniai debesys (cirrus) yra sudaryti iš ledo kristalų. Arba ne kiekvienas žinos, kad debesys susidaro todėl, kad oras nėra grynas ir švarus – net smulkiausių dulkelių pakanka, kad pradėtų formuotis debesis. Sklandytojui debesys kaip milžiniški dangaus takų ženklai gali nurodyti oro koridorius. Fantasmagoriški, grėsmingi ir rodos beveik apčiuopiami debesų formantai mammatus aštresnio klimato zonose įspėja apie ekstremalius klimatinius reiškinius – tornadus, ar itin stiprius štormus… Ne taip seniai pastebėti įmantrių formų asperatus debesys, primenantys ant galvos užvožtą vandenyną, kai kurių specialistų yra vadinami kontroversiškosios klimato kaitos vaikais. Kiekviena dangumi slenkanti forma ar spalva turi savo paaiškinimą, kuriame įsipynusi saulės padėtis, vandens kondensacija, oro srovės ir kraštovaizdžio ypatybės… Gebėjimas perskaityti tuos dangiškus raštus (ar vien jų pastebėjimas) yra žingsnis pirmyn link tiesioginio buvimo pasaulio dalimi, kuomet jaučiamas ryšys su savo aplinka.

Kalbėjimas pragmatiškai neleidžia užsiimti įvairiais asociatyviais svarstymais. Tačiau tai pateisinama apie debesis kalbant kaip apie kultūrinį objektą. Ir neabejokit, jie jau seniai tokie yra. Iškart galima žengti į civilizuotos istorijos aušras – kur senosios derlingojo pusmėnulio kultūros į juos žiūrėjo kaip į dievybės slaptavietes ar kaip į derliaus, vaisingumo simbolius. Jacqueline Taylor Basker savo esė „Debesis kaip simbolis: destrukcija arba dialogas“ rašo: „Debesų kolona išvedė izraelitus iš Egipto ir per dykumą nuvedė į Pažadėtąją žemę; mesopotamiečiams, egiptiečiams, ir graikams debesis simbolizavo kūrybiškumą, vaisingumą, dievišką galią ir apsaugą. Kinijoje ir Indijoje dievybių atvaizdai buvo lydimi debesų. Tiek Jėzus, tiek Mahometas į dangų pakilo debesyse ir tiek evangelijos, tiek Islamo raštai debesį laiko teofanija, dievybės apsireiškimu. Daugelyje pasaulio mistinių tekstų debesis išreiškia apofatišką dievybės prigimtį, nepažįstamą, nepasiekiamą žmogiškajam suvokimui“.

Prie šio nuoseklaus istorinio pastebėjimo galima priglausti ir universalų gestą, kuriuo į dievybę kreipiasi net ateistiški individai. Juk malda, prašymas, visa žmoguje netelpanti ribinė troškimų retorika dažniausiai kreipiama aukštyn. Ir iš tiesų, kur kitur jei ne auksiniame vakaro cummulus debesų konsteliacijos soste galėtų rymoti Dievas. Debesies savybės, žmogui jį stebinčiam nuo žemės, atrodo išskirtinės – viena vertus neišvengiamai sutinkama, kad tai „kūnas“, tačiau sunku sakyti, kad jis turi „formą“. Mat debesis yra nuolat kintantis – užsimezgantis dangaus mėlynėje, pereinantis keletą transformacinių etapų, ištirpstantis ar susijungiantis su kitais debesimis. Tas sunkiai apibrėžiamas debesies buvimas, jo neapčiuopiamumas, neribota kaitos amplitudė leidžia vesti sąsajas su dieviškumu. Debesį su dievybe sieja ne tik jo esmė, bet ir tai, ką galima įvardinti kaip vieną iš jo kompetencijų – debesis yra slepiantis, dengiantis. Stratus debesų skraistė kelioms dienoms gali mus atskirti nuo saulės, nuo dangaus mėlynės, nuo žvaigždžių. Tai, kas nematoma, nepasiekiama mūsų žvilgsniui yra paslaptinga. Turbūt ne vienas, kaip ir aš vaikystėje, svarstydavo, kurioje „vatos“ kupetoje slepiasi tas senelių „apipasakotas“ rojus…

Nuo misticizmo, t.y. debesų kaip dieviškos paslapties išraiškos, galima mėginti suktelėti į kiek kitokį interpretavimo taką. Pirmas atominio karo grybas, iškilęs Japonijoje iškart tapo masinės destrukcijos, baimės ir mirties simboliu. Tiesa, toks debesis nėra „dangiškos“ kilmės, tačiau vis tiek tai debesis, kuris nepaprastai iškalbingas. Kita vertus jau minėtoji Jacqueline Taylor Basker savo esė mini uraganus Ritą ir Katriną, šėliojusius 2005 m. Vienas jų siaubė pietrytinį Teksasą, o kitas nuniokojo legendinį Naująjį Orleaną. Anot autorės, po jų naikinančio pasirodymo, amerikiečiui uraganų nuotraukos iš kosmoso tapo „grybui“ lygiaverčiu destrukcijos simboliu. Tad šiuo atveju debesų paslaptis yra negatyvi. Tūlam amerikiečiui dangumi besiritanti juodų masyvių debesų gvardija gali žadėti ekstremalų destruktyvumą, pragaišinantį namus ir gyvenimus.

Mums, esantiems sąlyginai saugioje klimatinėje nišoje, destruktyvus debesų sūkurys nėra įprastas, ar grasinantis vaizdas orų prognozių vinjetėse. Žinome, kad taip būna, bet tai per tolima, kad būtų aktualu. Debesys mums labiau pažįstami iš „vaikiškų“ romantiškų žaidimų, kuomet svaigstama jų formose ieškant atpažįstamų objektų („o, žiūrėk, vienaragis su aštuonkojo čiuptuvais!” ir pan.). Apie orų spėjimą nedrįstu kalbėti, nes tą bedaro sinoptikai, o paprasti žmonės jau primiršo debesų šifrą, kuo puikiausiai perprastą dar mūsų senelių.

Debesų stebėjimas sietinas su svajinga, atsipalaidavusia būsena, tai pretekstas romantikai, iniciacija poezijos gimimui. Pakėlus akis aukštyn ir leidus joms ten pasilikti tarsi atitrūkstama nuo suvaržančios kasdienių veiklų rutinos. O ir tinginystė kartais jautriai bei turbūt visai neatsitiktinai vadinama „debesų ganymu“. Piemenystė viena vertus siejasi su nemaža doze laisvo laiko, kita vertus – ji nuolat reikalauja atidaus žvilgsnio įtampos. Į tinginiavimą mūsų mechaniškai tiksliai ir pagal grafiką judančioje visuomenėje žiūrima gana smerkiamai. Tačiau, kai minėtu posakiu tinginystė sulyginama su „ganymu“, t.y. piemenavimu, tuomet joje galima įžvelgti ir konstruktyvumo grūdą. Ne veltui tingulio šalininkai, susibūrę „The Idler“ žurnalo kūrėjų ir gerbėjų bendruomenėje, sako, kad žmogus turėtų kur kas daugiau laiko skirti nieko neveikimui, mat tik taip bus rasta laiko įdėmiau apsižvalgyti aplinkui, pasverti savo vertybes… Štai taip, visiškai nebyliai, nesikišdami į mūsų reikalus, debesys vis tiek reabilituoja mus nuo skubos.

Be viso to juos galima sutikti ir mene. Visai neseniai vienoje užsieninėje parodoje peržvelgdama aukso amžiaus olandų meistrų tapybą pastebėjau tendenciją, kad pastorališkus kraštovaizdžius paprastai dengia gyvas judrus kamuolinių debesų dangus, kuriam skiriama tiek pat erdvės kiek ir pačiam kraštovaizdžiui (o kartais ir daugiau). Čia galima paminėti Jan Griffier vyresniojo peizažus. Tuo tarpu įvairios batalijų, medžioklių ir antikinių siužetų scenos paprastai vyksta prigesusiame, vientisame sluoksninių debesų fone, o jei debesys kamuoliniai – jie nėra taip akcentuojami. Paveikslas yra su aiškiu siužetu, jį užpildo judrūs žmonės ir gyvūnai, tad nebereikalinga iš dangaus trykštanti įtampa ir drama.

O štai Didžiojoje Britanijoje aptinku tapytoją, kuris ne tik tapė debesis, bet ir suvokė juos kaip vieną svarbiausių savo paveikslų elementų. Tai John Constable (1776 – 1837 m.), kuris yra sakęs, kad debesys yra pagrindiniai akcentai, „svarbiausi jausmų organai“. Šio romantiko tipinės drobės paprastai padalintos į dvi neproporcingų apimčių horizontales – apatinės kiek siauresnės, jose dažniausiai ramiai slūgso pastorališkas kraštovaizdis, o viršutinės plačios su dramatiškai virstančiomis debesų formomis. Vienu metu tapytojas buvo atsidėjęs vien debesų studijoms. Paveiksluose neliko jokių kitų objektų išskyrus šiuos dangaus rašmenis. J. Constable manė, kad meteorologiniai akcentai yra pagrindiniai kūrinio nuotaikos formantai.

Kitą debesų „projektą“ aptinku už Atlanto. Tai paskutinis ambicingas garsios amerikiečių menininkės Georgia‘os O‘Keeffe darbas, paveikslų serija „Dangus virš debesų“ (Sky above the couds). Būdama jau beveik 80-ies metų dailininkė pradėjo skraidyti lėktuvu ir ją pribloškė pasaulio vaizdas, atsiveriantis iš viršaus. Pats garsiausias jos kūrinys iš šios serijos yra gigantiškų apimčių 1965 m. „Sky above the clouds IV“. Čia cummulus debesys tvarkingai rikiuojasi lyg plytos statinyje – jie atrodo lyg grindinys, arba lyg ledonešio jūra. Debesis vaizduojant iš tokios perspektyvos, patiesus juo stebėtojui po kojomis, atsiveria dar viena neužkariauta erdvė – dar vienas dangaus sluoksnis.

Populiariojoje kultūroje svarbiausias polius, aplink kurį buriasi debesų gerbėjai yra „The Cloud Appreciation Society“ (Debesų vertinimo bendruomenė). Tai internetinė svetainė, kurioje savo vietą randa kiekvienas, apžavėtas debesų – vieni čia talpina savo literatūrinius mėginimus, kiti tapybos ar fotografijos darbus. Ne tik kontempliuojamas debesų grožis, bet ir dalyvaujama visose mokslinėse meteorologų diskusijose viešojoje erdvėje.

„…ir turbūt aš nebūčiau gimęs, bet atplaukė debesys, nusinešė ant lengvučio šešėlio sparno“, – prisimenu apytikslę citatą iš knygos, kurią pačią kadaise pamiršau. Kartais pakėlus galvą matau sunkius debesis, beveik liečiančius medžių viršūnes. Kartais jie plonyčiai, filigraniški ir aukštai, pačiame dangaus „dugne“… J. Constable kalbėdamas apie debesis yra sakęs, kad nieko nematome tol, kol iš tiesų nesuprantame. Kokiu būdu supratimas aplanko debesų stebėtoją? Paprastai žiūrėjimą į bet kokius objektus diktuoja stebėtojo kultūrinis tinklelis, jo patirtys. Be to dažniausiai ir patys objektai iš anksto turi tradicijos įkrovą, nurodančią jų vertinimą (čia galima kalbėti apie meno kūrinių kultiškumą, kuomet net nereikia būti jų mačius ar girdėjus tiesiogiai, o jau turima reakcija, kurią formuoja kritikos ir istorijos laukas). Šiuo atveju debesys yra švarus objektas, kuris iššaukia unikalią reakciją. Jų vertinimo nesankcionuoja jokios taisyklės, jie nepriklauso jokiai kultūrinei epochai. Tad tarp objekto bei stebinčio ir patiriančio subjekto nėra jokių tarpinių grandžių. To rezultatas – grynai juslinė patirtis. Jos privalumas tas, kad ji tikrai originali ir niekaip neįpareigoja stebėtojo. Užvertęs galvą dangun individas neturės jausti kaltės, jei jo reakcija neatitiks šablono (pvz., „o mįslingoji Monos Lizos šypsena…“). Be to debesų stebėjimas yra nepaprastai laikiškas, 10 minučių debesiui – gili senatvė. Ta nuolatinės transformacijos įtampa primena visa ko reliatyvumą. Bet koks suvokimas negali būti baigtinis, jis turi nuolat vystytis, rasdamas vis naujas ir naujas formas.

P.S. Viename filme mačiau vyrą, suimantį nykščiu ir smiliumi debesies kampą ir kruopščiai apvedantį jo formą. Georges Perec yra „įsakęs“ žaisti erdve. Kodėl ne. Juk nėra sunku praplėsti mūsų pasaulį, dažnai susitraukusį iki uždarų buto, ofiso, automobilio ar all-included tipo kurorto erdvių.

Tekstas publikuotas http://www.kulturpolis.lt/main.php/id/2980/lang/1/nID/5951/page/18