3

Naujametinės nuotraukos palauks. Nors jau gavau priekaištų, kad vakar išdrįsome užsiiminėti niekingu poilsiu, užuot skubėję sumesti naujametines nuotraukas. Taigi FB nepašertas!!! Tokia aktualija eina velniop… Aišku, kiek juokauju. Pasistengsiu įkalbėti Didįjį šeimos žmogų šįvakar sutvarkyti gyvybinės svarbos dokumentinius įrodymus, kad Naujųjų metų vakarą pas mus viešėjo tikrai gražiai atrodančios merginos (atrodė tikrai gražiai, tad karts nuo karto bėgdavau į vonios kambarį pasidažyti lūpų, kad neatrodyčiau kaip kokia pamėklė).

O šiandien šiaip ne taip atsikasiau savo senų nuotraukų archyvus. Šalia visokių nevykusių foto-bandymų (saulės apšviesti ledo gabaliukai pajūryje, jūra n-rakursų, katinėlių pėdos smėlyje ir t.t.) yra ir vienos gražios mergaitės nuotraukos.

2005_0103palanga0029

Ta mergaitė gražiomis akimis ir smulkiais veido bruožais yra tikrai kur kas fotogeniškesnė už mane. Nesakau, kad tuo labai džiaugiuosi, bet ką jau padarysi. Nes ji mano sesuo. Ir mano brolio sesuo. Ir mano mamos dukra. Nepamirškim, tėčio dukra. Draugų ir katės nevardinsiu. Nors mama, dėl katės neminėjimo pasiginčytų.

Būdamos mažos mes gana smarkiai konkuruodavome. Dabar tai vadinu pirmo vaiko nuoskauda atėjus laikui pasidalinti iki tol neskaidytu tėvų dėmesiu. Nesupraskite neteisingai, reikalui esant būdavome vieningos. O vėliau susipratau, kad išties gerai sutariame.

2005_0103palanga0005

(Mano sesuo dar ir visada buvo lieknesnė. Tie genai… Man teko linkusios pilnėti laukinės moters figūra, o jai elegantiška liaunumas).

Bet tiek to. Paaugusi sužinojau, kad kai kurie apvalumai yra gerai (kitaip kalbėsiu kai juos pradės veikti gravitacijos jėga).

2005_0103palanga0011

Čia mano sesuo nusiėmė skrybėlę ir mano paprašyta svajingai žiūri į saulę. Fone artėja mūsų brolelis. Kartais tų „fotosesijų“ metu  kalbėdavomės, kad praėjus daugeliui metų į šias nuotraukas žiūrėsime kaip į dokumentus. Kokie buvo randai. Kas liko nelikus plaukų. Kaip pasikeitė bruožai ir t.t. Sakydavau, kad galės pažiūrėti, kokia buvo stipri. Be to, tas ežiukas jos elfiškiems bruožams tikrai puikiai tiko.

Nekalbėjome apie tai, kad liks tik tos nuotraukos.

2005_0103palanga0037

Sausio antrą visi dar tebegyvena fejerverkais, suknelėmis, šaldytuvuose kėpso džiūstančios dešros ir alyvuogės. Bet ne tik.

Pas mus sausio antrą laikas apsuka ratą. Ta mergaitė yra mirusi dar vienus metus. Tiek daug visko praėjo.

Keičiau miestus. Dar kartą keičiau. Atsirado Didysis šeimos žmogus. Atsirado Mažasis šeimos žmogus. Išmokau kepti tortus.

Nereikia nė sakyti – netekties skausmas yra didelis, bet mes gyvename ir jis ilgainiui atlėgsta. Tiesa, kartais kas nors iš senų draugų papriekaištauja, kad seniau buvau kur kas linksmesnė (ir pridurkim – su prastesne šukuosena). Man atrodo kad tebesu visai linksma. Kai juokinga tikrai juokiuosi. Juk taip?

Ten ligoninėje buvo daug sergančių žmonių. Ten jų yra kasdien. Vaikų, mamų, senelių. Kartais jie gyvena, kartais miršta. Mano grupiokės sesuo išgyveno, o maniškė mirė. Negaliu sakyti, „neteisybė“. Tiesiog taip yra.

Pasiilgstu sesers. Norisi susiskambinti. Nieko neįprasto. Bet žinot, visiškos tylos nėra.  Sapnai yra tas gyvenimas, kur ji lyg niekur nieko prisijungia prie mano ekspedicijos į kalbančių pingvinų koloniją ar pan.

Taip tat, draugai, toks neįprastas naujametis įrašas. Sukneles ir gražias merginas parodysiu kitą kartą. Būkite sveiki ir laimingi (ir neleiskit toms dešroms šaldytuve visai sudžiūti).