Aš, va, kartais einu kur nors gatve, aplink skliaudžiasi medžių lapai, teatrališkai blaškosi tuopų pūkai, pučia šiltas vėjelis. Taigi aš einu, bet jau nebe kur nors gatve, o link jachtų prieplaukos La Rochelle miestelyje. Balta gatvė ir baltos pastatų sienos. Atrodo, kad dar tik vakar atskridau iš užjūrio metropolio. Turiu spėti į jachtą – ne, ji ne mano. Kartu su keliais bendraminčiais praėjusią savaitę antikvariate aptikome žemėlapį, kuriame nurodyta, jog tam tikrą valandą tam tikrose koordinatėse galima įšokti į paralelinį pasaulį. Norime būti pirmieji, kurie jame apsilankys. Šiek tiek jaudinuosi, bet ne per daug, mat tokia veikla mums įprastinė. Kaip galvojate susikroviau savo milijonus? – tikrai ne dirbdama ofise. Aptinkame naujus pasaulius, užmezgame komercinius santykius, na, žinot, verslo pamokos, egzotiškos atostogos, kultūrinės patirtys, bla bla…

Bet tada Mažasis šeimos žmogus sako „mama, noriu bėgti pažiūrėti tos katės„, La Rochelle sienos ir grindinys pasislepia po vokais, išspjaudau gerklę užkišusius tuopų pūkus ir pasilenkiu prie savo vaiko.

huh

Kas žino, kiek gyvenimų turi žmogus. Nes čia aprašiau tik vieno pusdienio scenarijų. Kitą dieną galiu galuotis kur nors vienuolyno celėje, apatiškai žiūrėti į kalkėmis balintas lubas ir ašarų pilnomis akimis maldauti Dievą atsiliepti. Kankintis, kodėl pasirinkau šventąją tarnystę, dėl savo nepastovumo, iššvaistytos jaunystės, dėl augančio netikėjimo.

Galimybių daug ir jos priklauso nuo gliukozės kiekio kraujyje, nuo išsimiegojimo lygio, nuo to, ar šviečia saulė ir t.t. Galima svarstyti, kiek Tikri visi mano alternatyvūs gyvenimai. Turbūt netrūktų galinčių mane subarti. Bet aš vis tiek esu linkusi likti prie minties, kad bet kokia fantazija gali būti tikrove.

Kaip įrodymą pristatau nuostabią Emile Ajar autobiografiją „Pseudo“. T.y. Romain Gary rašytą Emile Ajar biografiją, t.y.  Romain Gary, kuris apsimetė esąs Emile Ajar, sufabrikavo savo autobiografiją. Bet ne. Kaip čia teisingiau išsireiškus… „Pseudo“ yra visiška fikcija, bet kartu ir gryniausia tiesa. Pasistengsiu papasakoti nuosekliau. Tik iš anksto įspėju draugus, kurie pasitiki mano rekomendacijomis – „Pseudo“ yra tokia knyga, kuri man labai patiko. Bet nesu tikra, kad ji patiks visiems.

2013-06-14 12.18

Šiek tiek konteksto. Romain Gary jau buvo pasiekęs populiarumo viršūnę. Jis buvo pagerbtas kaip karo dalyvis, kaip rašytojas, kaip garsių moterų vyras. Šlovė jį slėgė ir vertė abejoti, ar jo kūrybą dar gali būti vertinama nepriklausomai nuo garsų vardą lydinčio šlovės šleifo. Taip gimė Emile Ajar. Ir jis iš karto išpopuliarėjo. 1975 m. E. Ajar romanas „Gyvenimas dar prieš akis“ laimėjo Gonkūrų prizą ir tapo viena skaitomiausių knygų Prancūzijoje. Tiesa, E. Ajar mėgino atsisakyti prizo, bet šis apdovanojimas yra neatšaukimas. Romain Gary taip pat buvo gavęs Gonkūrų prizą (1956 m. „Dangaus šaknys“. P.S. Fantastiška knyga! Pamatę čiupkit ir nesidairykit atgal). Įdomu tai, kad šį prizą galima laimėti tik vieną kartą. Kai paslaptingasis E. Ajar laimėjo Gonkūrų prizą, spauda sujudo, ėmė šniukštinėti, pradėjo sklisti kalbos, kad romaną rašė R. Gary.

Pačiam R. Gary neliko nieko kito tik… sumėtyti pėdas. Taip per porą savaičių Šveicarijoje gimė kompaktiškas, sklandus, nerimo ir beprotybės kupinas tekstas „Pseudo“. Jame R. Gary rašo Polio Pavlovičiaus vardu (R. Gary giminaitis), kuris prisipažįsta esąs Emile Ajar ir dar apkaltina R Gary mėginimu pavogti „Gyvenimas dar prieš akis“ autorystę.

Nuo pat pradžių skaitytojas supranta susidūręs su tokiu personažu, kurį koks nors diplomuotas medikas pripažintų šizofreniku. Kalbėdamas apie save P. Pavlovičius akcentuoja būtinybę slėpti savo vardą, „simuliuoti“, išsivaduoti, pabėgti nuo savęs, „Išbandžiau viską, kad pabėgčiau nuo savęs“ 11 p. sako jis. Ir kaip jau minėjau anksčiau – šis sakinys yra visiška tiesa

„Netroškau būti žinomas. Troškau nežinomame nežinomo kaimo pakraštyje nežinomo gyvenimo su nežinoma moterim, nežinomos meilės, dar nežinomos šeimos, kad mane suptų dar nežinomi asmenys, kuriems galbūt pasiseks sukurti dar visiškai nežinomą pasaulį“ 96p.

P. Pavlovičius ne kartą prisipažįsta esąs literatūrinis personažas, nuolat akcentuoja esąs sukurtas, ir nurodo, kad galimas jo kūrėjas yra dėdulė Makutas, kurį galima tapatinti su R. Gary („Jis dėvėjo mėlyną chalatą su išpieštais drambliais – reklamavo vieną iš savo knygų“ – nuoroda į R. Gary knygą „Dangaus šaknys“). Bet skaitant „Pseudo“ kaip nestabilios psichikos kūrėjo išpažintį, visos tapatybės nuorodos atrodo tik fantastiški jo pašlijusio proto žaidimai. E. Ajaro santykiai su dėdule Makutu įtempti, bet nurodoma, kad dėdulė jam nemažai padeda, juo rūpinasi, pataria kūrybos klausimais.

klp_plartforma 2006 08Foto iš 2006m.“PLArTFORMOS“. Pamaniau, kad įdėsiu.

„Pseudo“ yra meistriška mistifikacija, kuri įsiterpia literatūrinių žanrų paribyje, neįtilpdama į kurio nors rėmus. Skaityti lengva dėl nepaprastai gyvos kalbos, aštraus sąmojo, ironijos. Nors kalbantysis yra psichiškai nestabilus, nuolat keičia vardus ir savo gyvenimo siužetus – nėra sunku sekti jo pasakojimą. E. Ajar humoras nėra lengvabūdiškas. „Pseudo“ apžvalgose autorius buvo kaltintas už per didelį pokštavimą, kuris kūrinį sulaikė nuo augimo į gilumą, bet galima ir nesutikti.

„Patyriau nemalonumų su policija, nes ji persekiojo kekšes ir reikalavo dalies autorinių teisių. Be to, policijos komisaras tikrindamas viešnamį pasigavo gonorėją ir baisiausiai ant manęs įniršo, nes tiesa, kad sifilis genialumo požiūriu kartais duoda gerų rezultatų, kaip antai Heinės, Nyčės, Bodlero ir daugelio kitų atvejais, o gonorėja dar niekam nieko gero nėra atnešusi – tiesiog menas menui“ 53 p.

E. Ajar pokštuose slepiasi tam tikra potekstė. Tai nėra tik smagūs žaidimai žodžiais. Mat žodžiais žaisti negalima, „Aš baigsiu knygą, nes balti tarpai tarp žodžių palieka man galimybę“ 84 p.

„Pseudo“ kalba apie autoriaus tapatybės klausimą, literatūrinio kūrinio ir savęs konstravimo galimybes. Taip pat apie tai, kas ir paskatino R. Gary žaisti kaukių žaidimą – autoriaus poveikį kūriniui, t.y. literatūros verslo taisykles.

Dažniausiai jis genamas nerimo, svarsto kaip dar labiau sumėtyti pėdas, likti nepastebėtam. R. Gary idėja E. Ajar pateikti kaip išprotėjusį, save kuriantį, autorių visiškai pasiteisino – jei kas dvejojo E. Ajar realumu, tai jam pačiam „Pseudo“ patvirtinus savo nerealumą – visi patikėjo, kad jis realus.

DSCF0022(Štai, pavyzdžiui, kai mane slegia šlovė – persirengiu dark ninja ir nušviesta saulėlydžio rausvumo valgau sumuštinius su lašiša)

P.S. „Pseudo“ skaitytojai ras tikrai vertingų patarimų kūrėjams. Galima išsisiuvinėti kryželiu ir pasikabinti ant sienos.

„Neapsimesk kvailiu, Aleksai. Daryk kaip aš. Kaip didieji. Dostojevskis, Balzakas, Solženycinas. Ėsk šūdą. Iš to gimsta šedevrai“ 27 p.

Šioje „Baltų Lankų“ knygoje pateikiama ir po mirties paskelbta R.Gary išpažintis „Emile’io Ajaro gyvenimas ir mirtis“. Joje rašytojas nurodo E. Ajar gimimo priežastis, šaiposi iš literatūros kritikų, kurie, užklijavę jau viską pasakiusio ir sustabarėjusio rašytojo etiketę, galiausiai apsikvailino patys. „Man buvo baisiai smagu„, paskutiniame puslapyje rašo R. Gary, o aš dar kartą atsidūstu iš susižavėjimo. Juk kai pagalvoji, visai tikėtina, kad žmogus atsigulęs ant tokio storo laurų pakloto kaip kad R. Gary, tiesiog bijotų pasitikrinti, ar jis iš tiesų dar gali kurti.

O štai R. Gary pabandė ir jam puikiai pavyko.

Emile Ajar

Pseudo. – Vilnius: Baltos lankos, 2012. – 158 p.

[iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė]

Romain Gary

Emile’io Ajaro gyvenimas ir mirtis. – Vilnius: Baltos Lankos, 2012. – 27 p.

[iš prancūzų kalbos vertė Diana Bučiūtė].