„- Aš turiu pabūti viena, – išlemenau.

– Tu neketini pabūti viena – aš lieku vienas.

Tai buvo tiesa. Iš tikrųjų nepriklausoma moteris keliautų į kalnus viena ir medituotų – o ne bėgtų su Adrianu jo aplamdytu „Triumph“. 231 p.

2013-04-28 10.59.44

1973 m. Čilėje į valdžią atėjo A. Pinočetas, o JAV išleista E. Jong „Skrydžio baimė“.

Henris Mileris perskaitęs šią knygą konstatavo, kad pagaliau atsirado autorė, kuri sugebėjo parašyti moteriškąją „Vėžio atogrąžos“ versiją.

Ir ką. Šiemet knyga švenčia 40-metį (jubiliejai, vestuvės, laidotuvės – visi tie viliojantys kulminacijos momentai). Savo laiku „Skrydžio baimė“ buvo tiek keikiama, tiek aukštinama. „Seksas be užtrauktukų“ („Zipless fuck„) tapo plačiai vartojamu terminu. Prie E. Jong durų nakvojo buvę kaliniai, o daugybė moterų pasaulyje save tapatino su pagrindine knygos heroje (ar anti-heroje, kaip pažiūrėsit) Izadora Ving. Seksas tada vis dar buvo neseniai atrastas ir nepabodęs. Interviu „Salon“ žurnalui E. Jong pasakojo, „girdėjau, kad tomis dienomis kai kuriu liurbiai trindavosi pakampėmis ir burkuodavo pietauti einančioms sekretorėms, „ej, mažule, gal norėtum sekso be užtrauktukų?“. Poetė Anne Sexton pasiūlė, kad klasikinis atkirtis turėtų būti toks, „užsitrauk tą seksą, broliuk, kol pati nepaprašysiu„.

„Skrydžio baimė“ pasakoja apie Izadorą Ving, jauną poetę, kurią kamuoja erotinės fantazijos, dusina santuokinis gyvenimas. Bet ne tik – Izadorą slegia jos tautybė (pusiau žydė), pernelyg artistiška ir ryški motina, baltos varnos statusas šeimoje, kūrybinė ateitis, be viso to ji dar ir bijo skristi lėktuvu.

Romanas prasideda Izadoros, jos vyro ir psichoanalitikų pilno lėktuvo kelione į psichoanalizės sostinę Vieną. Tiesa, Izadoros vyras taip pat yra psichoanalitikas. Norisi sakyti, „simboliškai“, bet kur jau simbolizmas, kai viskas taip akivaizdu. Žodžiu visai tiesiogiai ir teisingai Vienoje prasideda aktyvi Izadoros kelionė į save. Ją supurto pažintis su Adrianu, vienu iš psichoanalitikų konferencijos dalyviu. Moteris ne tik užmezga romaną su juo, bet ir pasiryžta palikti savo vyrą ir leistis į kelionę su meilužiu. Nors jis nežada nei meilės, nei ateities. Tik siūlo pamėginti nusileisti į patį savo dugną, pasinerti į egzistencialistinį eksperimentą. Ir Izadora sutinka.

„Galvojau apie tas atsargios geros mergytės elgesio taisykles, pagal kurias gyvenau, – gera studentė, pareiginga dukra, dėl visko kalta ištikima žmona, kuri būna neištikima tiktai mintyse, – ir nusprendžiau, kad nors kartą aš būsiu drąsi ir atsiduosiu jausmams, o paskui tebūnie tai, kas bus“ 228 p.

 DSCF0822

(kad nepabostų skaityti – įdedu savo akį. Iš tų laikų, kai buvau jauna ir ee.. tyrinėjau save)

Kelionė su su Adrianu neturi konkretaus tikslo, jie suka ratus po Europą – geria, kalbasi, mylisi, važiuoja, geria, kalba, mylisi… Tai lyg dar vienas, ilgas, kiek neįprastas psichoanalizės seansas.

Galutinis ir pats giliausias „seansas“ įvyksta jau išsiskyrus su Adrianu. Izadora pavargusi, purvina, susierzinusi įsikuria pirmame pasitaikiusiame viešbutyje. Ji verčia savo užrašų knygutes ir mėgina suvokti save, priežastis, lemiančias jos elgesį. Galiausiai šalia jos nėra jokių psichoanalitikų, niekas nekreipia jos minčių vagos, nepatronuoja, netapšnoja per galvelę ir pan. Įsiaudrinusi, purvina, bet galiausiai pati su savimi. Beveik paniką kėlusi vienatvė svetimo viešbučio kambaryje tampa ta erdve, kur Izadora prieina pati save. Nustoja save kaltinti, suvokia, kad net pabėgimas su Adrianu buvo ištikimybė sau, „drastiškas, bet neišvengiamas būdas kažką pakeisti gyvenime“ 378 p. Išeidama iš viešbučio Izadora Ving yra visai kitas žmogus. Ji nebebijo vienatvės, ji nebesijaučia kalta dėl to, kokia yra ir nebemano, kad tik vyras gali suteikti saugumą. Juk galiausiai ji nėra viena – turi kūrybą (dar kelionės su Adrianu metu labiausiai pasiilgsta savo rašomosios mašinėlės).

Man patiko naujai iškeptos Izadoros tvirtybė, ypač jos gebėjimas nesiblaškyti.

Užsičiaupk ir išsitrink galvą, – pasakiau sau. – Pradėk nuo to, kas svarbiausia“ 391 p.

2013-04-12 15.25.12 (Custom)

(Taip, tikiu, kad moterys yra Žmonės. Bet vis tiek dažausi lūpas)

 I . Ving drąsa kelia simpatiją. Ji nuoširdi ir nepaprastai sąžininga skaitytojui. Kiek stačiokiška kalba, daiktų vadinimas jų tikraisiais vardais suteikia pasakojimui paperkančio gyvumo, „O Adrianas buvo tarsi nematytas kraštas. Mano liežuvis pats vienas apkeliavo jį visą. Pradėjo nuo lūpų ir ėmė leistis žemyn. Priėjo storą saulėje įdegusį kaklą; krūtinę, apžėlusią susirangiusiais rudais plaukeliais; pilvą, šiek tiek atsikišusį, ne tokį rudą ir plokščią kaip Beneto; rausvą susiraukšlėjusį penį, kuris atsidavė šlapimu ir nenorėjo stovėti mano burnoje; rožinį kapšiuką, kurį apžiojau per du kartus; raumeningas šlaunis; saulėje įrudusius kelius; pėdas (jų nebučiavau); nešvarius kojų nagus (jų taip pat). Paskui pradėjau vėl nuo pradžių. Nuo žavių drėgnų lūpų“ 123 p. Minimas Benetas yra jos sutuoktinis, ir įsijautusiai skaitytojai Benetas atrodo tikrai patrauklesnis nei nelabai valyvas, be to plevėsiškas, Adrianas.

Bet žinote, kalbant apie nevalyvąjį Adrianą (kaip ir apie kitus Izadoros mylimuosius) negalima nepastebėti jų natūralumo. Nėra steriliai gražių personažų, bet nepaisant atstumiančių bruožų Izadora įsimyli. Ji vaikosi ne gražių kūnų, bet tikro potraukio, kuris gali būti tam tikrų būdo bruožų ir gestų konfigūracija, baimių ir nesaugumo, ar priešingai, arogantiško įžūlumo ir humoro mišinys. Ir jei jau Izadora užkimba, jos tikrai neatbaido tokios smulkmenos kaip vyro negebėjimas tinkamai nusivalyti šiknos.

***

Beveik pamiršau. Bet ne. Seksas be užtrauktukų. Susipažinkite. Į kasdienio vartojimo žodyną įtraukti nebūtina. Be to knyga nėra apie seksą. Nors eskaluojama daugiausiai dėl to. Lyg baisiai šokiruojanti būtų mintis, kad moterys taip pat gali turėti aistrų.

„Meilė be užtrauktukų“ visiškai tyra. Ji neturi jokių slaptų motyvų. Ji nesinaudoja jėga. Vyras ne „ima“, o moteris ne „duoda“, čia nemėginama taisyti ragų savo vyrui ar pažeminti žmoną. Nė vienas nenori nieko kitam įrodyti ar ko nors išpešti. „Meilė be užtrauktukų“ – švariausias ryšys, koks tik gali būti“. 27 p.

 

Erica Jong

Skrydžio baimė. – Vilnius: Versus Aureus, 2008. – 416 p.

[iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė]