Mažąjį šeimos žmogų stengiuosi po truputį pratinti prie viešo susibūrimo vietų, „čia žmonės, čia kėdės, čia gesintuvas – gali žiūrėti, bet mes jų namo nesinešim“.

Pastarąjį kartą išėję sutikom John’o Waterhouse’o Izoldą. Taurė ištiesta, šiaudelis nutaikytas. Tik nekrūpčiokit, Mažasis šeimos žmogus – ne Tristanas.

Bet mano keliai buvo pavirtę į drebučius, baisingai kliūdama už savo pačios liežuvio vis mėginau iškvosti Izoldą ar didžiai gerbiamas John’as sutiktų mane nutapyti kaip Ofeliją arba Mirandą. Perlai, melancholiškas žvilgsnis, laibos rankos – juk tai tikrai aš? Ne? Kas nors, paliudykit…

O paskui dar pasitaikė netikėta prabanga apsilankyti knygyne. Tame, mūsų miestelio didžiajame, kuris vis labiau panašėja į atrakcionų parką, valstybę be įstatymų ar niekieno žemę. Minkšti žaislai, kanceliarinės prekės, dovanų maišeliai, stalo žaidimai, šiaip žaidimai, kava (?), be to, kur ne kur styro ir knygų krūvos. Vienos perkamiausios, kitos naujausios, dar kitos pigiausios ir t.t. Varge, juk esu buvusi knygyno darbuotoja, atmintinai mokėjau gerą gabalą UDK sąrašo, pažinojau knygas ir pan.

Bet laikai pasikeitė.

Bandydama susigaudyti visoje toje super-knygyno gausoje, kartą ar du vos atsispyriau pagundai susiraityti į kūdikio asaną (balasana). Taip, tai geroji gruodžio žinia – užsirašiau į jogos pamokas. Jei knygyne galima pardavinėti minkštus žaislus, tai ir aš galiu dalyvauti jogos užsiėmimuose. Kol kas dar neatradau vidinės pusiausvyros centro, bet instruktorė sako, jog svarbiau, ką rodo vidiniai veidrodžiai. Tad štai ir aš – 60 kg. grakštusis drugelis švelniai plakantis sparnais pagal žvaigždžių, sniego ir protėvių muziką.

Grįžtant prie knygų. Išvengusi pačių grėsmingiausių spąstų, kuriais paprastai gaudomos kokią nors vidinę tuštumą jaučiančios moterys, be to dar ir įsivaizduojančios, kad atitinka prarafaelitų grožio standartus* (mezgimas, skrebinimas, sekso deivė, konservai, pyragai), žodžiu, atidžiai apžiūrėjusi visus tuos pelėkautus užtikau ir įdomių viršelių.

Dabar draugiškai pavarvinam seilę į anotacijas:

Upton Sinclair „Džiunglės“. Šis istorinis romanas pasakoja apie pirmuosius lietuvius emigrantus Jungtinėse Amerikos Valstijose. Romane aprašyta XX amžiaus pradžios Čikaga ir jos priemiesčiuose esančios skerdyklos, kuriose sunkiai dirbo emigrantai iš visos Europos, tarp jų ir lietuviai. Tačiau tik lietuviai tapo pagrindiniai šio romano personažai. Leidykla „Aukso žuvys“.

Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“. Netolima ateitis. Gileado respublika. Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Leidykla „Baltos lankos“.

Ohran Pamuk „Mano vardas Raudona“. Ši knyga – kaip partitūra, kurią atlieka dvidešimt vienas veikėjas: žudikas ir auka, gyvieji ir mirusieji, tapytojai ir miniatiūrų personažai, įsimylėjėliai, mirtis ir šėtonas. Penkiasdešimt devyni pasakojimai, iš kurių polifoniškai susidėlioja nepakartojama mozaika. “Mano vardas Raudona” – ir žmogžudystės istorija, ir pasakojimas apie menininkų bei iliustruotų rankraštinių knygų likimus, ir politinė alegorija, ir istorinis romanas.

Knygyne buvo ir daugiau akį patraukusių knygų. Tiesiog neturėjau daug laiko.

Kad nesijaustumėte veltui iššvaistę šias tris minutes – įdedu kelias J. Watehrouse’o gražuoles. Nesikraipykit, savo galvos niekur neįmontuoju – oriai laukiu atsako dėl asmeninės sesijos.

„Miranda“

„The Lady of Shalott“

„Destiny“

*Žinau, kad neatitinku prarafaelitų grožio standartų. Mano pėdos keltis yra neįprastai aukšta.