Savaitgalinė išvyka į knygyną priminė seną gerą žaidimą viršeliais.

Nagi reikia kažkaip parduoti klasiką… Aišku, ją į pasaulį ir godžias skaitytojų rankas reikėtų išleisti prideramai aprengtą. Gal kokiu vienspalviu viršeliu, jei iliustruotą – tai nebent labai minimaliai, istorinio paveikslo detale, graviūra, abstrakčiu piešiniu ir pan. suprantat, ką turiu omenyje (pavyzdžiui „Vagos“ leidžiama „Pasaulinės literatūros biblioteka“ vienodais rudais dermantininiais viršeliais ).

Juk būna ir gražių klasikos leidimų. Param pam, kažkodėl į galvą šauna tik Herodoto „Istorija“ (tik pastaroji gal per daug „papūsta“).

Leidykloms rūpi, kad knyga būtų „skaitoma“, tai yra – perkama. Tad ir viršeliai turi būti „konkurencingi“. Labiausiai man įstrigo „Obuolio“ leidyklos išleisti Levo Tolstojaus „Karo ir taikos“ tomai. Visi jie ryškiaspalviai, vaizduojantys moteris, pasipuošusias senovinėmis suknelėmis, sunertomis rankomis (kažko laukiančias?), kažkokioje į saloną panašioje aplinkoje.

Galima įtarti, kad tokiais knygų apdarais buvo siekiama patraukti moteriškosios skaitytojų pusės dėmesį. Mat tokio tipo viršeliais dažniausiai puošiasi sultingi istoriniai meilės romanai.

Dėmesys patrauktas, knyga nusipirkta. Bet viršelis skaitytoją bus nuteikęs melodramatiškam vyksmui, po atlapais marškiniais šviečiančioms plaukuotoms krūtinėms, atodūsiams, karštiems pasiglamžymams arklidėse, meilei, nepaisančiai luominių skirtumų ir t.t.

Tad nieko keisto, kad vėliau skaičiusioji skųsis :

 

„Nesvetima ir meilė, rašytojas atskleidžia daugelio veikėjų skirtingą požiūrį į ją ir kaip tas požiūris laikui bėgant keičiasi. Ir vėl įdomu, skaitymas pagreitėja, įvykių tikrai nemažai, veikėjų charakteriai tikrai labai gerai atskleidžiami. Tada prasideda karas ir labai daug dėmesio skiriama kariuomenės išsidėstymui, pasiruošimui ir ginklų apibūdinimui. Ir vėl man skaitymas tampa tragedija. Kol pagaliau vėl sugrįžtama prie pagrindinių personažų“ (Ištrauka iš romano apžvalgos „Skaitantys skaitantiems“ )

O va, kokiam solidžiam skaitytojui tokie iškalbingi viršeliai gali būti kaip tik nepatrauklūs dėl užuominos į melodraminę literatūrą…