Per karšta. Tad galima ramia širdimi atstumti autorius, klaidžiojančius nesibaigiančiuose intelektualiniuose labirintuose. Jokio flirto su jumis šįkart, vaikinai! Visą mano dėmesį absoliučiai netikėtai užkariavo savižudis iš Prancūzijos (o dar su lietuviškomis šaknimis) Romain Gary. Atversdama jo romaną „Gyvenimas dar prieš akis“ spėjau pamanyti, kad istorijų apie prostitutes, sutenerius ir nuotykius žemiausiuose visuomenės sluoksniuose niekada nebus per mažai…

Šiaip visada sutinku su R. Barthes postulatu, kad autorius yra miręs. Bet realiame gyvenime (tai yra tada, kai renkuosi naują skaitinį) tas autorius kur buvęs, kur nebuvęs vis painiojasi po kojomis ir žadina išankstinius vertinimus, nors neatverčiu nė pirmo puslapio. Ir šiuo atveju – turtingas, sėkmingas rašytojas, margas aukštuomenės gyvenimas. Ko verta vien du kartus laimėta Gonkūrų premija (antrą kartą būtent už minimą romaną)! Jos teikimo taisyklėse numatoma, kad tas pats autorius premijos negali laimėti du kartus. „Gyvenimas dar prieš akis“ buvo pasirašytas Emile Ajar nom de plume, tikroji jo tapatybė išaiškėjo tik po Romain Gary mirties.
Taigi tikėjausi šiokio tokio buržuazinio „salono“ kvapelio. Bet jau nuo pirmojo puslapio nudžiugau supratusi, kad klydau. Štai, ką reiškia išankstinės nuostatos – noriu pasakyti, kitą kartą neskubėkite teisti merginos su rožiniu mini sijonu…

Pasakojimas vedamas pirmuoju asmeniu. „Aš“ yra ir pagrindinis herojus – neaiškaus amžiaus arabas našlaitis Momo (Muchamedas), gyvenantis nelegalioje vaikų prieglaudoje prostitučių vaikams. Jos prižiūrėtoja ponia Roza – sena, Aušvice pabuvojusi žydė.

Momo istorija yra ir ponios Rozos istorija, ir Prancūzijoje susitelkusio imigrantų sluoksnio, visomis priemonėmis kovojančio už būvį, istorija… „Gyvenimas dar prieš akis“ yra nematomo pasaulio, kuris neegzistuoja „padorioje“ Prancūzijoje paliudijimas. Ten nukrenta standartinis dorovinių principų aprėdas, o žmogus gali būti vertinamas tik dėl to, kad yra žmogus, o ne dėl to, kuo verčiasi, ar kokia jo tautybė…

Pagrindinis knygos bruožas, kuris iškart patraukia dėmesį, yra nepaprastas jos gyvumas. Nesiliaujantis Momo kalbėjimas yra to paslaptis. Pašalinio stebėtojo pozicija būtų neišvengiamai iššaukusi poreikį suraukti nosį ir rimtai įvertinti, tai kas vyksta gatvėse, kur buriuojasi „už būvį subine kovojančios“ imigrantės ar narkotikus leidžiasi paaugliukai, „aš pats niekada nesistūmiau, tik kartais dėl kompanijos parūkydavau su draugeliais žolės, nes dešimt metų tai toks amžius, kai vyresnieji tave išmoko visokiausių dalykų. “ (63 p.). Pasakotojas, esantis tokio pasaulio dalis, į viską žiūri kaip į savaime suprantamą dalyką, jis neaikčioja dėl prostitute dirbančio transvestito moralinių vertybių, tiesiog giria jo auksinę širdį.

Dėl erdvės „savumo“ pasakojimas nėra slegiantis, Momo gali priversti nusijuokti – kartais dėl taikliai paleistų pašaipų, kartais dėl saviironijos, tačiau apslopus juoko priepuoliui, skaitytojas vis tiek neišvengiamai suvoks visą situacijos tragiškumą. Gal ir juokingai atrodo nuoga, išsidažiusi senė, besistaipanti kambario viduryje, bet už jos nugaros kampe spaudžiasi persigandęs vaikas. Gal Momo kiek ir didžiuojasi tuo, kaip jis gudriai sugeba pasivogti pudelį, tačiau tai vienintelis būdas jam turėti tokį augintinį…

Pasakojama būtuoju laiku, nepastebimai peršokant nuo ankstyviausios vaikystės iki paauglystės, sustojant toje vietoje, kurią būtų galima pavadinti pagrindiniu Momo gyvenimo transformacijos etapu. Visas veiksmas vyksta Paryžiuje, keliose jo gatvėse, kur nuolat sukiojasi Momo, ir bute, septintame aukšte (be lifto), kur jis gyvena. Momo supa keisti personažai: kilimų pardavėjas Chamilis, kuris dievina V. Hugo „Vargdienius“ (ko vertas vien faktas, kad atėjus gyvenimo saulėlydžiui, ištraukas iš jų painioja su savo tautos malda), daktaras Kacas, kuris yra geras žmogus ir to fakto niekaip nepaneigia tai, kad jis dosniai pardavinėja raminamuosius. Atskiros pastraipos verta ir Lola, jau minėtasis transvestitas, buvęs Senegalo boksininkas. Momo nuolat akcentuoja auksinę Lolos širdį ir piktinasi, kad dėl gamtos ir sistemos pastaroji negali turėti vaikų…
Pastebima, kad šią skurdžią urbanistinę erdvę Momo supranta kaip vienintelę įmanomą savo terpę. Tuos kelis kartus kai užsimenama apie priemiesčius, jie apibūdinami beveik kaip kitas pasaulis – jų ramybė, žalumas ir oro tyrumas niekaip nesiderina su gatve, kurioje reikia būti atidžiam, gudriam ir suktam. Tas pats pasakytina ir apie viduriniosios klasės atstovus – susitikęs su jais Momo žino, kad reikia būti budriam – jis užima gynybines pozicijas. Maža ką, juk tie akli žmogėnai gali pamanyti, kad gyventi nelegalioje prostitučių vaikų prieglaudoje yra blogai ir sumanys įduoti į valdiškus vaikų namus. Įdomu tai, kad nors aktualizuojama visuomenės sluoksnių opozicija, urbanistinės ir kaimiškos erdvės opozicija, tačiau neišskiriama vaiko ir suaugusiojo opozicija – Momo ne kartą pabrėžia, kad yra senas ir patyręs. Jis kartais kalba kaip senis ir ta keista išmintis nepaprastai tinka to berniuko lūpoms: „Nežinia mane apleido, kai buvau trejų ar ketverių metų, ir kartais man jos trūksta“ (7 p.).

R. Gary sugebėjo fenomenaliai perteikti gyvenimo užgrūdinto vaiko charakterį – jis atviras ir kartais pašaipus, bet taip pat jis ilgisi savo mamos, fantazuoja, kad naktimis jį laižo liūtė (anot ponios Rozos, „žvėrys susitvarkę kur kas geriau nei mes, mat jei turi gamtos įstatymus“  (47 p.), arba, kad jis turi tėvą policininką, arba kad turi daug pinigų ir visas kekšes su jų vaikais išsiunčia gyventi į prabangius namus Nicoje… Bet net tuomet, kai Momo daro tai, ką visi vaikai, kai fantazuoja, – jo svajonėse labai ryškus esamo gyvenimo antspaudas: „Aš, jei turėčiau pinigų, rūpinčiausi vien tik senomis kekšėmis, nes jaunos turi sutelerius, o senos nebeturi nieko. Imčiau tik tas, kurios yra senos, baisios ir niekam nebetinkamos, būčiau jų suteleris, rūpinčiausi jomis ir padaryčiau taip, kad įsiviešpatautų teisingumas. Būčiau pats galingiausias policininkas ir suteleris pasaulyje, ir niekas man daugiau nematytų senos verkiančios kekšės, paliktos vienos septintame aukšte be lifto“ (93 p.)

Vaikai paliečia net didžiausių paniurėlių širdį. Kalbai apie žemiausio sluoksnio gyvenimą pasirinkus vaiką, visi aštrūs kampai matomi geriausiai. Tuo pat metu pasiekiamas didžiausias objektyvumas ir nemačiomis padedama skaitytojui. „Paspekuliuosiu“: jei pagrindiniu herojumi būtų tapusi ta pati Lola ar ponia Roza, skaitytojas galėtų jausti turįs teisę smerkti, kelti įvairius gynybinius-retorinius klausimus apie gyvenimiškus pasirinkimus (sprendimus), svaičioti apie asmenybės tvirtybę ir principus. Tačiau kai pagrindinis herojus yra vaikas, nebelieka galimybės atsiriboti. Tiesiog yra pasaulis, kuriame visi gyvena skirtingus gyvenimus.

Svarbi knygos žinia yra humanizmas ir optimizmas. Nesvarbu, koks nebemadingas būtų šių sąvokų turinys. Kartais Momo pasiduoda nevilčiai, ypač tuomet, kai jo globėja lėtai gęsta, bet vyraujanti nata yra optimistinė. Jo svajonės – šviesios ir skaidrios. Aplinkinius žmones, kurie kam nors gali atrodyti atstumiantys, jis taip pat vaizduoja šviesiomis spalvomis, koncentruodamasis į jų teigiamas savybes. R. Gary – sukūręs Momo – tuose, kuriuos stengiamasi aplenkti ar išvis nepastebėti, atrado asmenybę ir jausmus.

Kas dar lieka? Ponia Roza. Momo lūpomis sukuriamas įspūdingas ir sudėtingas asmenybės portretas. Ponia Roza vaizduojama kaip nepaprastai bjaurios išvaizdos senė ir Momo iš to sveikai pasišaipo – juk ką padarysi, jei ji tikrai bjauri. Tačiau jaudina tai, kad berniukas tame griūvančiame sename kūne tebemato moterį.

Nors ponia Roza atrodo itin pragmatiška, nejautri ir „nesiceremonijanti“ senė, jos paveiksle esama štrichų, kurie tiesiog neleidžia nejausti jai simpatijos. Ar svarbu, kad negalėdama susitvarkyti su vaikais, ji tiesiog priplemia raminamųjų ir ramiai tyso krėsle – juk ji vis tiek savotiškai saugo jų pasaulį: „Ponia Roza, kol dar buvo neišsikrausčiusi iš galvos, man dažnai pasakodavo, kaip ponas Hitleris įkūrė Vokietijoje bendrabučius žydams, kad jie turėtų namų židinį, ir kaip šiltai juos sutiko tame židiny, nepriimdavo tik dantų, kaulų, drabužių ir batų, kuriuos, jei dar buvo galima nešioti, taupumo sumetimais nuaudavo“ (114 p.). Ši moteriškė neaikčioja dėl vagysčių, negali pakęsti suskydėlių, bet tai natūralu toje terpėje, kurioje jie auga. Tačiau ji skaniai ruošia maistą ir nepaiso jokių rasinių ar religinių skirtybių.

Poniai Rozai mirštant jos ir Momo ryšys tik stiprėja. Berniukas nesigaili net jo akyse mirusio tėvo, o motina lieka tik švelniu idilišku kažko neturėto prisiminimu. Tuo tarpu monstriškoji Roza yra jo gyvenimo dabartis, žmogus, kuris žino, kad Momo egzistuoja, ir kuriam rūpi jo egzistencija:

„Glosčiau jai ranką norėdamas padrąsinti sugrįžti ir dar niekad jos taip nemylėjau, nes ji buvo sena ir baisi ir greitai išvis turėjo nustoti buvusi žmogum“ (118 p.).

Mus, įpratusius prie viską palengvinančių socialinių klasifikacijų, gali nustebinti tas gebėjimas pačioje „bjaurumo“ širdyje rasti gėrį. Kita vertus, tai paskatinimas permąstyti, ar bet kokios klasifikacijos išvis gali būti teisingos.

P.S. Nors viršelį nupiešė Alina Orlova, man jis visiškai nepatinka.

P. P. S. Yra sukurtas nepaprastai gražus kino filmas „Madame Rosa“ 1977 m.

Apžvalga publikuota http://www.kulturpolis.lt/main.php/id/299/lang/1/nID/5746/page/17