Nesugalvojau kaip čia dailiau pradėti kalbėti apie Henri Bergsono esė „Juokas”. Tad galiausiai mandagiai pasirteiravau Paul Éluardą ar jis teiktųsi man pagelbėti. Kaip matote, teikėsi. Tokiu nuostabiu jo eilėraščiu galima ir pradėti vartyt „Juoką”. Nes gyvulys taip pat juokiasi. Tik pabandykite sakyti, kad negirdėjote.
Štai pirmas dalykas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį. Komiškumas gali rastis tik iš to, kas yra griežtai žmogiška. Peizažas gali būti gražus, žavus, pakilus, bereikšmis arba bjaurus, tačiau niekada nebus juokingas. Žinoma, juokiamės iš gyvūno, bet tik todėl, kad jame užčiuopėme žmogišką elgesį ar žmogišką išraišką (16 p.).
Bet pradedu gal ne visai nuo ten, kur reikėtų pradėti. Pradėsiu nuo paties H. Bergsono. Prancūzas, intuityvistas, pasiekęs neįtikėtinas populiarumo aukštumas (apie jo paskaitas D. Britanijoje 1911 m. buvo rašoma spaudoje, auditorijos rinkosi sausakimšmos ir kaip pastebėjo H. Bergsoną kritikavęs Bertrandas Russellas, visi kažkodėl pakvaišo dėl H. Bergsono).
Turbūt labiausiai žinomas H. Bergsono veikalas yra „Kūrybinė evoliucija”. Gal teko girdėti apie „gyvybės polėkį” ? H. Bergsonas buvo gana priešiškas mechanikai, kuri jam siejosi su stagnacija. Jo kūrybinė evoliucija, nesuvaldomos, nuolat kintančios gyvybės tėkmės kūryba buvo vertinama prieštaringai – kaip labai įdomi alternatyva (kad ir Darvino evoliucijai) ar kaip nemoksliška išmonė – gražiai artikuliuota, bet išmonė. Kaip bebuvę, ta išmonė patraukė žmonių dėmesį. Pripažinkite, keista skaityti apie filosofą, kuris sutinkamas kaip žvaigždė.
Šįkart dėmesį sutelkiu į 1911 m. nedidelės apimties H. Bergsono veikalą „Juokas. Komizmo studija”. Šiemet leidykla „Vaga” ją pristatė ir žinių siekiančiam lietuvių skaitytojui.
„Juokas” laikomas klasikiniu veikalu, bet jam netrūksta ir kritikos. Vienas iš tokių kritinių klausimų siejasi su pačiu tyrimo objektu, t.y., ar išvis įmanoma moksliškai nagrinėti Juoką, sukurti Juoko teoriją. Kritikuota ir tai, kaip sukonstruota H. Bergsono teorija, mat autorius lyg ir pripažįsta juoko laisvumą, nepasidavimą tradiciniams analizės įrankiams, ir pats žada į tai atsižvelgti („komiškosios vaizduotės nebandysime įsprausti į apibrėžimą” 15 p.), tačiau skaitant atrodo, kad pažado nesilaikoma, mėginama sukonstruoti tam tikrą juokingumo formulę – atliekant klasikininių komedijos kūrinių analizes siekiama išdistiliuoti svarbiausias prielaidas juokui.
Nemanau, kad turiu teisę svarstyti „Juoko” mokslinę vertę, tad šį veikalą tiesiog trumpai referuosiu ir pateiksiu pagrindines jo gaires.
„Juokas” susideda iš trijų „Revue de Paris” spausdintų straipsnių apie juoką. Pratarmėje teigiama, jog vengiant teksto painumo ir didelės apimties, jame nepateikiama juoko teorijų kritika. H. Bergsonas savo tyrinėjimą pradeda pristatydamas pamatines įžvalgas:
a) Pirmoji jau minėta, „komiškumas gali rastis tik iš to, kas yra griežtai žmogiška” –
juoktis galima iš to, kas žmogiška, iš to ką daro žmonės ar iš pačių žmonių, jei juoksimės iš gyvūnų, juoksimės tik dėl to, kad jie atrodys turintys kažką žmogiško, o iš gamtos išvis nelabai galima juoktis.b) Antroji įžvalga siejasi su nejautrumu, „dar turime pabrėžti lygiai taip pat dėmesio vertą simptomą – nejautrumą, kuris paprastai lydi juoką. <…> Didžiausias juoko priešas – emocija”. Juokas gali atsirasti tik esant tam tikrai emocinei distancijai nuo to juoko objekto.
c) Ir trečioji – socialinė juoko aplinka, „negalėtume suprasti komizmo, jei jaustumės izoliuoti. Rodos, kad juokui reikalingas aidas”.
Apibendrinant teigiama, jog yra ir bendra jungiamoji gija – socialinė juoko funkcija, „juokas privalo išpildyti tam tikrus bendruomeninio gyvenimo poreikius. Juokas privalo turėti socialinę prasmę” (19 p.).
Ir kokia gi ta socialinė juoko prasmė? Lygindamas dramą ir komediją H. Bergsonas svarsto, jog dramos paskirtis yra atskleisti mūsų galimybę, tai kuo galėtume būti jei nepaklustume elgsenos, sambūvio taisyklėms (ir kadangi tai siejasi su asmenybe, dramose svarbiausi pagrindiniai herojai, kalbama pzv., apie Hamletą), o komedija nurodo įvairius elgsenos riktus, mūsų antisocialumą (tad ir komedijų personažai nėra svarbūs, akcentuojamos savybės, pvz, šykštumas). Dramoje veikia personažai, o komedijoje „bendriniai tipai”.
Anot H. Bergsono, visuomenė evoliucionuoja, tad juoko paskirtis nurodyti įvairius antisocialius dalykus, paskatinti iš jų juoktis ir taip sukelti norą juos eliminuoti. :
„juokas visų pirma yra korekcija. Skirtas pažeminti, jis turi sudaryti apgailėtiną žmogaus, į kurį yra nukreiptas, įspūdį. Juokas savo tikslo nepasiektų, jei būtų paženklintas atjautos ir gėrio” (144 p.)
(Jau pradedate suprasti, kodėl „Juokas” susilaukė nemažai kritikos?)
Gerai, o kas būna juokinga, kaip apibūdinti komiškumą? Turbūt visi sutiks, kad ne kiekvienas visuomenei nepriimtinas veiksmas yra juoko šaltinis (pvz., kriminalinės deviacijos). H. Bergsonas aiškindamas komizmą pasitelkia tai, kas jį labiausiai traukė, „žmogaus kūno pozų, gestų ir judesių juokingumas yra tiesiogiai proporcingas to kūno panašumui į paprastą mechanizmą” 34 p. ar „į mechanizmą įsprausta gyvastis – štai kryžius, ties kuriuo reikia sustoti, pagrindinis vaizdinys, nuo kurio vaizduotė išsikeroja į skirtingas puses” (39 p.). Trumpai tariant juokinga yra tai, kas yra mechaniška, o tai, kas mechaniška yra priešinga gyvybei, „tai nebe gyvenimas, o automatiškumas, įėjęs į gyvenimą ir jį imituojantis. Tai, kažkas komiško” (36 p.).
Komiškas efektas gali rastis per tris skirtingus procesus, „kartotę”, „apvertimą” ir „abipusį serijų kirtimąsi„, savo mintį H. Bergsonas iliustravo naudodamas mechaninių žaislų pavyzdžius. Atsekus juoką sukeliančius modelius, jie gali būti naudojami siekiant sukelti juoką ir be kažkokios korekcinės funkcijos, t.y. jau pati struktūra garantuoja juoko sužadinimą.
Visoje juoko studijoje atsispirdamas į mechaniškumo ir gyvybės opoziciją H. Bergsonas tyrinėja formų ir judesių komizmą, situacijų ir žodžio komizmą bei charakterių komizmą.
Sunku sutikti su visais autoriaus teiginiais, o ir kiek trikdo jau minėtas pažado sulaužymas – juoko priežastis sutraukiant į kelis modelius. Bet negalima paneigti, jog H. Bergson juoko studija – tikrai įdomus skaitinys. Įdomus vien tuo, jog kviečia susimąstyti apie rodos tokį paprastą dalyką kaip juoką. Man pačiai skaitant buvo įdomu prisiminti, jog studija parengta apie 1900 m., o kaip jau minėta visuomenė evoliucionuoja, įdomu tai, kad galbūt su kai kuriomis jo išsakytomis mintimis nesinori sutikti vien dėl to, jog gyvenama kiek daugiau nei po šimtmečio.
P. S. H. Bergson siekė atrasti komizmo gamybos procesus, dėl to jam ir buvo svarbiausia kokios vidinės to, kas mus juokina struktūros taisyklės. Galima sutikti su jo pasiūlytomis mintimis arba tiesiog priimti kaip menkos Juoko dimensijos teritorijos žemėlapį.
Henri Bergson. Juokas
Vilnius: Vaga, 2014. – 152 p.
Iš prancūzų kalbos vertė Goda Bulybenko
Leave A Comment