Mieli draugai, jau išpažinau, jog pastaruoju metu turėdama laisvo laiko užsiimu nebe visuomenei arba bent jau savo pilkosioms ląstelėms naudinga veikla, bet… menkaverčiais skaitalais. Turiu tą drama queen geną, jis ir tik jis kaltas, kad naktimis lakstau su katana ar nešioju korsetą. Ta pavojinga fantastikos gelmė. Buvau ten pasimetus maždaug kelios minutės po paauglystės. Atrodo, kad ratas apsuko savo kelią ir aš vėl esu ten pat.
Kalta manoji skaityklė. Kaltas vyras, pernelyg gerai nuspėjęs, kokia dovana man patiktų. Visi kalti, tik ne aš.
Dar ne visai patologija. Mat karts nuo karto pakeliu akis nuo puslapių ar keptuvių ir stabteliu, ir įkvepiu, dar įkvepiu, ir dar kartą giliai giliai, kol ima svaigti galva. Jūra. Ji tas tvirtas tikrovės glėbys. Nors ne. Nežinau. Gal tvirtas tikrovės glėbys yra mano kasdienis prekybos centras ar kiti kasdieniai vargai.
Buvau sau pažadėjusi, kad leisiu sau dingti tol, kol dings senieji metai. Paskui tai jau atsigausiu. Paskui tai jau ryžtingai imsiuosi visokių darbų: rašysiu laiškus, kursiu, skaitysiu protingas knygas. Įsivaizdavau potvynį, šviesą, greitį, savo širdies plakimą ir šlapius plaukus burnoje.
Bet kai atėjo nauji metai reikėjo atsigauti nuo jų, susitaikyti su tuo, kad esu senesnė už juos ir t.t.
Net nusisukau nuo jūros.
Bet dabar lyg ir geriau. Vakar baigiau skaityti Jeanette Winterson knygą „Kam būti laimingai, jei gali būti normali?” (Kitos knygos). Pagauta įkvėpimo prisiminiau ir T. S. Eliot poeziją (muzika, ten gryniausia muzika!), dar atsiverčiau seniai nusižiūrėtą Jonathan Franzen eseistikos rinkinį „Kaip būti vienam”. Žodžiu, judu.
Dėl J. Winterson – ją dar sutiksite. Jau pradėjau rengti apžvalgą. Autorė išgarsėjo jau savo pirmąja knyga „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai” (1985 m.). Šioje, autobiografinėje knygoje vėl tie patys peizažai kaip ir apelsinuose. Tai autorės žvilgsnis į vaikystę ir jaunystę, mėginimas su ja susitaikyti ir taip susitaikyti su savimi pačia. O tuo pat metu ir pripažinimas, kad jei ne sudėtinga vaikystė ji galbūt nebūtų tapusi garsia rašytoja.
Man gan sunku skaityti knygas apie kitus žmones ar kitų žmonių knygas apie save. Vis tik šiuo atveju buvau jau įtraukta. Mat pasakotoja skaitytojams gana anksti pripažįsta, jog ji stengiasi save skaityti kaip literatūros kūrinį (gyvenimą iš dalies sudaro faktai, iš dalies – fikcija 13p.). Tad tai kūrinio rekonstrukcija, analizė, o ne kažkieno gyvenimas. Ir tas kūrinys viena vertus apie stiprios dvasios našlaitę ir jos fanatiškus įtėvius, kita vertus apie literatūros svarbą.
Taigi, kai žmonės sako, kad poezija yra prabanga ar nebūtinas pasirinkimas, ar skirta tik išsilavinusiai viduriniajai klasei, ar kad jos nereikėtų skaityti mokykloje, nes ji nėra svarbi, ar bet kurį iš tų keistų ir kvailų dalykų, kurie sakomi apie poeziją ir jos vietą mūsų gyvenime, įtariu, kad taip sakantiems žmonėms viskas klostėsi gana lengvai. Sunkiam gyvenimui reikia sunkios kalbos – o tokia ir yra poezija. Tai mums ir siūlo literatūra – kalbą, kuri užtektinai galinga, kad pasakytų, kaip viskas yra. Tai ne slėptuvė. Tai vieta, kurioje laukia atradimai. 44 p.
Aiškiausiai knygą perprantu tada, kai apie ją rašau (bent jau kiek man duoda suprasti). Jau nekantrauju vienumos su raidėmis. O kol kas einu vaikui ieškoti razinų.
Laikykitės įsikabinę!
Leave A Comment