Po truputį startuoja atsinaujinęs Kultūropolis. Ten rašysiu apie knygas ir literatūrinio pasaulio naujienas pajūryje. Dalinuosi savo pirmu tekstu iš atgimusios svetainės. Žiūrėkite rimtai, bet ne per daug.

IMG_1551 (Custom)

Per ilgus skaitymo metus pastebėjau tam tikrą tvarką. Tam tikrą skaitymo taką, kuriuo einant galima pasiekti knygos širdį. Skaitymas nėra lengvabūdiškas laigymas laukinėje žemėje, nes, būkime protingi, laukinėje žemėje lengvabūdžiai yra valgomi pusryčiams. Sumaniau pasidalinti savo pastebėjimais, kuriuos, apeliuodama į sąrašus mėgstančią interneto skaitytojų bendruomenę, suslėgiau po instrukcijos pavadinimu. Ji bendro pobūdžio – galima įvesti dar ne vieną punktą ar papunktį. Gremėzdiški analizės įrankių rinkiniai tegul lieka specialistams. Aš  juk kreipiuosi į skaitytojus.

Išankstinis pasiruošimas. Gali būti, kad knygą, kurią ruošiatės skaityti, jums kas nors rekomendavo. Gal skaitėte įkvepiančią apžvalgą. Gal skaitote, nes dabar ją skaito visi. Kaip bebuvę, pasistenkite atsiriboti nuo visų autoritetingų patarėjų. Jei skaitysite tik norėdami nueiti kažkieno jau nueita kelią ir patirti kažkieno jau patirtą atradimo džiaugsmą – susilaikykite. Mat kiekvienam skaitytojui knygos atsiveria kitaip. T.y., jeigu du skaitytojai skaitys tą pačia knygą – tai bus dvi skirtingos knygos. Knyga rezonuoja su skaitančiojo asmeninėmis patirtimis, jos galimybės prisitaikyti prie skaitytojo – beveik begalinės. Štai, skaitau šelmio F. Villono poeziją – mus skiria daugiau nei 500 metų, bet aš jį puikiai girdžiu.

Pirmoji pažintis. Jūs turite knygą. Susišukavote, pasikvėpinote, susiradote patogią vietelę intymesnei pažinčiai. Lyg ir galima pradėti. Bet neskubėkite. Skirkite minutę paratekstiniams dalykams. Įvertinkite viršelį – nuo jo prasideda skaitymas. Žinau, kad kartais labiau norisi jį apverkti nei vertinti, bet duokite jam šansą. Viršelis gali sukurti nuotaiką, įvesti į teksto laikmetį, o kartais pateikti ir papildomą raktą skaitytojui. Jei viršeliui panaudotas kokio nors meno kūrinio fragmentas – pasidomėkite juo. Galbūt papildomą reikšmės klodą atidengs tai, kas vaizduojama, gal kūrimo aplinkybės, o gal paties kūrėjo asmenybė.

Galiu parodyti kelis gerų viršelių pavyzdžius. Ir vieną ne tokį gerą (aišku, čia gal jau mano išankstinės nuostatos veikia, nes žinau, kad pats autorius norėjo, jog ant „Lolitos“ viršelių nebūtų jokių plikų mergaičių).

Atkreipkite dėmesį į dedikacijas ar citatas. Vėliau, jau skaitydami knygą, leiskite sau mintimis grįžti prie jų – klauskite savęs ar teksto, kodėl ta citata ten buvo. Gali būti, kad ji paaiškins visą knygą. Gali būti, kad knyga paaiškins citatą. Žodžiu, būkite kilnūs – leiskite tam mažam kąsneliui italic’o būti kuo nors daugiau nei dekoracija.

Pasakotojas. Pirmojo ar trečiojo asmens instancija? Jei pasakojama pirmuoju asmeniu, galite šiurpti iš laimės, nes beveik tiesiogiai dalyvaujate veiksme (juk sakoma „aš“ – suprantat, kurlink suku). O jei trečiuoju, taip pat visai gerai, nes tikrai žinosite daugiau nei vargšai veikėjai. Tiesa, labai prašau, skaitydami knygą su „aš“ pasakotoju, nė minutei nepasiduokite lengvabūdiškai iliuzijai, kad tas „aš“ yra autorius. Autorių ar autorę skaitydami išvis pamirškite. Taip, būna atvejų, kai žinios apie juos gali būti naudingos mėginant suprasti knygą, bet dažniausiai tai bus tik trukdis, apribojantis jūsų pasirinkimo galimybes. Žr. punktą „pirmoji pažintis“.

Atlikėjai. Ar žinote, kad skaitytojas kuria knygą? Protingas autorius pateiks jums kelis personažo žymenis (fizinius, psichologinius), pavyzdžiui, raudonus plaukus, languotą švarką ir skardų balsą, o jūs akimirksniu pamatysite patį veikėją. Tereikia kelių gairių, ir nė patys to nepastebėdami atliksite visą darbą. Net sakoma, kad kuo išsamiau aprašomi personažai, tuo skaitytojui sunkiau jais patikėti. Tuo metu gavusi kelias užuominas skaitytojo sąmonė pati prisitraukia įtikinamiausią personažo išvaizdos apibūdinimą (žinot, patirtis, stereotipai, kultūra ir t. t.). Žodžiu, pažindintis su personažais visada malonu – juk jie jau glūdi mumyse, laukdami, kol knygos puslapiuose sumirgės kodiniai žodžiai, išlaisvinantys juos iš snaudulio. Būkite malonūs jiems, įsidėmėkite, kuo jie dėvi, kaip kvepia, kokios jų rankos ir akys –visa tai yra svarbu. Stebėkite jų santykius, neskubėkite smerkti jų poelgių. Būkite atidūs.

Erdvė. Su erdve tas pats kaip ir su personažais – visa pasaulių galybė jau slypi mūsų proto užkaboriuose. Mes neturime būti matę Marso dykumų ar vakarinės Prancūzijos pakrantės, kad knyga lyg niekur nieko tas vietas iškeltų prieš mūsų akis. Dairydamiesi po literatūrines vietoves, atkreipkite dėmesį, nuo ko pradedamas piešti jų žemėlapis, jos plačios ar ankštos, tamsios ar šviesios. Galvojau kaip atskirą punktą išskirti kryptingumą, bet palieku čia. Tad ne tik grožėkitės, bet ir stebėkite kryptis, kurias jums rodo pasakotojas. Aukštyn ar žemyn, pirmyn ar atgal. Atkreipkite dėmesį, kokia aplinka su kokiais personažais siejama. Arba kaip ji kinta keičiantis personažų veiksmams ar vidinėms būsenoms. Pavyzdžiui, ne per seniausiai skaitytoje R. Gary knygoje „Liūdnieji klounai“ meilė skleidėsi aukšto žydro dangaus fone, aplink šnarėjo tarpstantis miškas, o pavydas ir neviltis duso viešbučio kambariuose. Pastebėkite visus niuansus.

IMG_1556 (Custom)Laikas. Ufff… Mielai aplenkčiau jį, bet jis vis pats mane aplenkia. Gal jums pasisekė ir skaitote knygą, kurioje laikas teka nuo pradinio taško į galutinį be jokių keistų viražų. Tokiu atveju telieka pasidomėti, koks laikmetis aprašomas, naudojamas esamasis ar būtasis laikas. Būkite atidūs, antraip nutiks kaip kai kuriems „Laiškų knygos“ skaitytojams, nepastebėjusiems, kad laiškus rašo skirtingame laike esantys subjektai.

Jei laikas nėra vientisas, stebėkite visus perėjimus. Ar iš dabarties keliaujama į prisiminimus, koks naršymo atmintyje dėsningumas. Ar iškart šokama į vaikystę, ar gręžiamasi tik mėnesį atgal. Saugokitės atsiminimų atsiminimuose. Kartais net norisi pradėti pieštis „kelionės laiku“ grafiką.

Transformacija. Tradiciškai knyga turi kokį nors veiksmą. Kad jis vyktų, reikia kažkokio būsenos pokyčio. Sugaukite tą momentą, kuris lemia veiksmo pradžią. Kas tampa pagrindiniu herojumi, dėl ko jis veikia, kas jį skatina veikti ir ko jis siekia? Raskite jo pagalbininkus ir priešininkus. Leiskite sau nuklysti mintimis į pasakas: gal jūsų skaitomos knygos personažai keliauja tuo pačiu keliu, kaip ir princas, išsiruošęs gelbėti princesės (įrankių ar savybių įgijimas, keli išmėginimai, galutinis susirėmimas, apdovanojimas bei ilgai ir laimingai)? Stebėkite transformacijos vyksmą ir nepamirškite, kad mano vardijami punktai skaitymo procese nėra izoliuoti – keičiantis herojui, gali keistis ir jo aplinka.

Ritmas. Nesijuokit, knygos skamba. Skaitydami pamėginkte pajusti intensyvumus, užčiuopti tam tikrą formą. Aprašymų ir pokalbių kaita, veiksmo eiga, dialogų tempas, laiko tėkmės ypatybės, net vaizduojami dalykai (pvz., gamta-miestas, diena-naktis ir t.t.) – visa tai kuria knygos ritmą. Koks jis – vientisas ar dažnai kintantis, pabaigoje toks pat kaip pradžioje ar pakitęs? Klausykitės ir darykitės išvadas.

Po oda. Kai jau beveik gyvenate knygoje, kai lyg niekur nieko su pagrindiniu herojumi dalinatės vienu dantų šepetuku – metas imtis destrukcijos. Nepastebimai atsitraukite ir imkite naikinti – nuplėškite veidus ir miškus, ištrinkite rytmečių kvapą ir užgesinkite tas naivias debesų akis. Kai prisikasite iki aštrios armatūros, baltų kaulų – sustokite. Matote? Visai kitas vaizdas, mat jūsų nebekamuoja asmeniškumai, nebeblaško jausmai – prieš akis tiesės ir kampai, savo trajektorijomis judančios kaulinės figūrėlės. Pasinaudokite jums patogia terminija ir sau įsivardinkite tuos, kas juda, tuos, kas judina judančius ir tai, ko siekiama visu tuo judesiu. Šiuo žingsniu atliksite techninį darbą – išskleisite prieš save formalų žemėlapį. Jame jokios metaforos netrukdys aiškiai įvertinti pėstininko kelionės link karaliaus sosto. Erdvės, kurias jis kirs, bus netekusios savo poetiško miglotumo ir turės aiškius kontūrus. Sudarydami savo žemėlapį, nebijokite pasiduoti minimalizmui – kitaip tiesiog gaišite laiką.

IMG_1560 (Custom)

Prieš užverčiant. Pasidžiaugėte nuotykiu, o gal stebėjote dūžtantį gyvenimą. Kas iš to? Jei knygą įsigijote už vidutinę kainą – tuomet būsite išleidę apie 30-40 Lt. Ištėškus tokią sumą nepakanka vien perskaityti. Tad dar kartą grįžkite prie teksto. Pasistenkite susintetinti visus turimus faktus, galiausiai leiskite sau su jais atsigręžti į realųjį pasaulį. Pvz., ar knygos „mylimoji“ gali būti viso pasaulio mylimųjų archetipu? Stenkitės suprasti, kam atstovauja teksto dėmenys. Būkite visa matantis žvilgsnis, sisteminkite, ieškokite sąsajų. Grįžkite prie viršelio, grįžkite prie tekstų, minimų jūsų skaitytame tekste. Įvertinkite tekste vykusios transformacijos rezultatus ir eigos ypatumus. Pagalvokite, kas be ko negalėjo tverti, bet mąstykite ne apie kūniškus personažus, o tai, kam jie atstovauja. Knygos konstravimo būdas, labiausiai išsiskiriantys dalykai – visa tai yra svarbu.

Galiausiai ateis mintis, kad, pavyzdžiui, skaitėte ne nuotykių romaną, o skaudžiai ironišką paskaitą apie šiuolaikinės literatūros industriją (kaip kad man nutiko su V. Pelevino „T“) ir taip toliau.

Malonaus skaitymo, malonių atradimų.