Taip seniai kur nors keliavau.

Check-in viešbutyje. Kava nežinomoje kavinėje. Neįprasta miesto spalvų schema. Televizorius. Pusryčiai, kurių nereikia ruošti.

mmmm..

DSC_0745_1

Čia Auksinis berniukas. Taip jį vadina vietiniai. Tie, kurie dienomis atveda statulos papėdėje pažaisti vaikus ir tie, kurie vakarais nusėda aikštę supančius laiptus vienai ar daugiau nei kelioms skardinėms alaus. Oficialus berniuko vardas – Šaulys. Jau nuo1986 m. jis gyvena Šiauliuose. Yra tituluojamas aukščiausiu saulės laikrodžiu mūsų šalyje. Grindinyje aplink Auksinį berniuką įlieti skaitmenys 12, 3, 6 žymi laiko tėkmę ir datą, kuomet pirmą kartą paminėti Šiauliai. Kas prisimenat istorijos pamokas? M? Saulės mūšį žinote? Taip, kalba apie jį ir eina.

Skulptūros autorius yra žymus, pernai miręs skulptorius, Stanislovas Kuzma. Nacionalinio dramos teatro stogą Vilniuje puošią jo mūzos (čia palyginimui). Tiesa, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas geriausiems sportininkams teikia S. Kuzmos „šauliukus“ (kaip kitaip pavadinti žinant šiauliečio Šaulio ūgį).

2013-04-18 11.29

Auksinis Berniukas visu ūgiu. Nuogas, gražus, Nuogas, tfu, kartojuosi.

Žodžiu, ketvirtadienį mudu su mažuoju išsiruošėme į Šiaulius. Tai – mano vaikystės didmiestis. Be to, baigiau 11 ir 12 klases vienoje iš didžiųjų Šiaulių gimnazijų. Sentimentai. Nepamiršiu vėlyvo pavasario rytų, kuomet atbusdavau girdėdama gatvių šlavėjus, o pro langus matydavau didžiulių liepų viršūnes ir bulvaru skubančius žmones.

Jau kurį laiką nesu vaikščiojusi Šiauliuose. Praėjusią savaitę supratau, kad mano atsiminimai ir yra tik atsiminimai. Centras ganėtinai pasikeitęs. Jame atsirado jaukių „meniškų“ vietelių.

DSC_0754_1

Šiaulius, taip pat kaip ir Klaipėdą ar Vilnių, palietė kepyklėlių ir kavinių manija.

DSC_0757_1

Šita turėjo juokingą lipduką ant sienos.

DSC_0758_1

Visi miestai turi kokį nors akcentą. Šiauliuose juo yra Auksinis berniukas, su kuriuo jus jau supažindinau.

DSC_0760_1

Mažasis šeimos žmogus tiesiog pamišo dėl bulvaro. Nes ten kartu su žmonėmis vaikšto…Balandžiai! Supraskit, pas mus tokių dalykų nėra. Nei bulvaro, nei balandžių. Dabar atleiskit, turiu įterpti menką istorinį epizodą savo brangiam vyrui, kuris paniekinamai šnarpštė kai mėginau papasakoti apie bulvarą. Taigi, mielasai, pats nepatikimiausias, bet populiariausias šaltinis Wikipedia teigia, kad tai „trečiasis pagal senumą bulvaras Europoje.<…> Sovietų sąjungoje Šiauliai pirmieji 1975 m. važiuojamąją gatvės dalį pavertė pėsčiųjų taku. Vėliau sekė Laisvės alėjos atsiradimas 1977 m. Kaune bei Arbato pėsčiųjų tako Maskvoje 1978–1979 m„. Tai va. In your face, brangenybe…

Šiauliuose radau ir nepasikeitusių dalykų. Kaip kad šalia Didždvario gimnazijos senas knygas pardavinėjanti sena moteris. Prieš kelis metus valdininkai norėjo ją iškraustyti, mat manė, kad rekonstruojamame bulvare ta knygų pardavėja atrodys nelabai apetitingai. Bet vietiniai gyventojai pasipriešino tai „valymo“ užmačiai. Laikraščiai rašė, kad senoji knygų pardavėja yra neatsiejama bulvaro dalis. Tad moteriškei buvo įtaisytas kiek patrauklesnis knygų stendas ir ji sėdi toliau. Atleiskit, neįdedu nuotraukos – mažylis toje atkarpoje užsiiminėjo akrobatiniais viražais.

Bet įdedu kitą vaizdelį – gyvasis kamštis pakeliui į turgų ir žalias monumentalus „pasažas“.

DSC_0759_1

Bulvare daug visokių mažosios architektūros pavyzdžių. Čia įdėsiu tik vieną. Kažkaip prajuokino, kad ir nykštukai šalia Kaštonų alėjos švarinasi (Kaštonų alėja yra kaštonais apsodinta alėja. Nuostabu ją pereiti jiems žydint).

DSC_0762_1

Ši iškaba privertė nusijuokti. Vėliau pamačiau, kad ir dėdė kažkaip pritinka. Mano mielos besilaukiančios draugės – dedikuoju jums. Žinokite, kuo nebebūsite ir kuo būsite.

DSC_0761_1

Šiauliuose, kaip ir kokiame Vilniuje, aktuali grafičių problema. Tik vietoj „solomon“ ant sienų vyrauja grubus deimanto paveiksliukas. O šalia viešbučio „Šiauliai“ (jame mes nakvojome), buvusiose miesto telefonų kabinose radome štai tokias menines interpretacijas.

DSC_0767_1

niiice.

Vakare buvome užsukę į naują (na, dar neturintį metų) knygyną. Kituose knygynuose Šiaulių centre esu buvusi, o šis man – tikra naujovė. Įsikūręs šalia ŠU humanitarinių mokslų fakulteto, siaurame, sename name, per du aukštus. Nei didelis, nei mažas, bet labai jaukus. Gal jau esate apie jį girdėję?  Labai poetišku pavadinimu, kurį, kaip sakė knygyno savininkas Gintaras, padiktavo pačios patalpos. Susipažinkite – „Sielai“.

DSC_0771_2_1_1

Į kelionę neįsidėjau normalaus fotoaparato, tad viską fotografavau telefonu. Tarkim kad dėl to, o ne dėl mano apgailėtinų fotomenininkės įgūdžių, netilpo nuostabus antro aukšto fasadas. Su keliais lipdiniais ir metaliniu balkonėliu.

DSC_0773_1

Šio knygyno lobius sudaro tiek senos, tiek naujos knygos. Visų jų kainos yra tikrai įkandamos. Lankytojas garantuotai ras visokių įdomybių, kurių nėra knygynų tinklų parduotuvėse. Pirmame aukšte – knygos ir kavinukė. Antrame – galerija. Štai, nupaparacinau romantišką knygų merginą, laukiančią koncerto.

DSC_0776_1

Taip, buvo koncertas. Mat „Sielai“ dažnai rengiami įvairūs renginiai. Prašom, laiptų fragmentas, po kokių 15 min. visi laiptai buvo nusėsti norinčiųjų pasiklausyti „15’A“ neformalios repeticijos (taip atlikėjai įvardijo savo koncertą).

DSC_0777_1

Knygyne taip pat vyksta kino vakarai ir tekstų vakarienės. Tai alternatyvus kultūros centras Šiauliuose. Buvau su nesuvaldomu, bet gražiu monstriuku, tad negalėjau tinkamai nufotografuoti tikrai jaukios aplinkos. Taip pat negalėjau panaršyti po viliojančias knygų lentynas (mane visada vilioja erdvės, kur grūdasi daugiau nei trys knygos). Tespėjau išgerti kavos. DSC_0783_1Tik grįžusi į viešbutį supratau, kad ant lentynos palikau tuščią puodelį. Labai nesmagu.

Kaip bebuvę, kai būsite Šiauliuose – būtinai užsukite į „Sielai“. Palaikykite gražią vietinę idėją – išsirinkite knygą ar išgerkite kavos. Kai užsuksite jūs – gal jau rasite ir bandelių. Ko nerasite? Alkoholio. Sveikintinas pasirinkimas. Aišku, ne revoliucinis – knygynuose alkoholis nėra būtinybė, bet turint kavinukę lyg ir gali knietėti tokiu būdu padidinti savo įplaukas. Kai pagalvojau, Parodų rūmuose Klaipėdoje, per parodų atidarymus taip pat veik niekada nebesiūloma vyno. Nauja mada – neapgirsti. Arba apgirsti tik idėjomis.

O pabaigai šiek tiek erdvės. Vaizdas iš mūsų kambario viešbutyje.

DSC_0791_1

„Šiauliai“ yra aukščiausias pastatas mieste. 14 aukštų (įsikūrėme 13-ame). Mūsų kambarys buvo geltonomis sienomis, o kadangi švietė saulė – tiesiog maudėmės šviesoje. 2013-04-18 10.03.36 (Custom)

Viešbutis čia buvo ir sovietiniais laikais. Tad žiūrėjau į jį lyg ir į istorinį objektą. Aišku, suprantu, kad viskas būdavo kitaip. Bet vartydama viešbučio atributus negalėjau nejusti šiokios tokios laiko dvasios (iškart pasakau aiškiai ir tiesiai – Tiems laikams jokios nostalgijos nejaučiu ir nenoriu, kad jie sugrįžtų). Nekreipkit dėmesio į meškučius.

DSC_0795_1

Man labai patiko su kambario raktu gautas miesto centro žemėlapiukas.

DSC_0805_1

Fone matote knygą, kurią šiuo metu skaitau. Erica Jong, „Skrydžio baimė“. Taip. tik dabar jos ėmiausi. Nesityčiokite ir nemėtykite į mane sugedusių daržovių.

Šiauliai buvo nuostabūs. Noriu važiuoti dar kur nors. Mat kai kur nors išvažiuoju, manyje prabunda nepaprastos kūrybinės galios. Tam tereikia stiklinės vynuogių sulčių ir kito miesto.

DSC_0811_1