Užsiverčiau kalną darbų, tempas auga. O aš nežinau kaip sužongliruosiu viskuo. Ir svarbiausia, KADA SKAITYSIU?!
Gerai kai yra knygų, kurios jau skaitytos ir tereikia atsiversti puslapį, akimis užsikabinti už pirmos eilutės, o visa kita pareina savaime. Tap tap. Ir vėl visi seni įspūdžiai suburbuliuoja. Tap tap. Tik dar stipriau.
Klaipėdos knygų mugėje užtikau savo seną meilę – Arthur Rimbaud (leidykla „Andrena”). Prisimenu, kai jį skaičiau patį pirmą kartą, mano vargšė galvelė taip susisuko, kad neatsisuka iki šiol. Sekmadienį kol kažkas fotografavo, kažkas gėrė kavą, o dar kažkas dirbo – aš pati mėginau sugauti vieną kitą saulės vitaminą ir tuo pačiu vėl perverčiau „Sezonas pragare. Nušvitimai”.
Papasakosiu trumpai. Seniai seniai, svajonių žemėje Prancūzijos vardu, Šarlevilyje gimė Arthur Rimbaud. Manoma, kad kūrybos geną A. Rimbaud paveldėjo iš tėvo, pėstininkų kapitono, mat pastarasis turėjo literatūrinių polinkių, net buvo išvertęs koraną į prancūzų kalbą. Tiesa, šaunusis tėtukas namuose beveik nesirodė, žinovai skaičiuoja, kad per 7 santuokos metus, su šeima jis išbuvo tik kokius tris mėnesius (bet užgyveno 5 vaikus).
Bet grįžkime prie sūnaus. Savo pirmąsias eiles mano būsimas draugas išspausdino vos 15 metų amžiaus. Nuo pat jaunų dienų piktinosi pilka provincijos kasdienybe, miesčionišku gyvenimu, nieko nesiekiančiais ir nieko iš gyvenimo nesitikinčiais (išskyrus materialines reikmes) žmonėmis. Tėvams išsiskyrus, Arthur’o motina norėjo, kad vaikas savo gabumus nukreiptų praktiška linkme – taptų komersantu, finansininku. Jaunuolis net kelis kartus mėgino nuo jos pasprukti į Paryžių, jam šviečiantį laisve ir meno dvasia. Bet vis nesėkmingai…
Galiausiai jis vis tiek pakliūna į sostinę. Parašo porą laiškų Paul Verlain ir kartu nusiunčia pluoštą savo kūrybos, kuri suintriguoja P. Verlain tiek, kad jis pasikviečia A. Rimbaud atvykti.
Jau įsikūręs Paryžiuje, A. Rimbaud pasineria į bohemišką gyvenimą. Jis užmezga audringą draugystę su P. Verlain, kartu geria, rūko hašišą, šlaistosi po miestą, net nukanka į Londoną, kur gyvena visiškai skursdami (nepaminėjau, kad P. Verlain 17-metė žmona tuomet kaip tik laukėsi vaiko). Svaigios dviejų nepaprastai kūrybingų žmonių draugystės apogėjus labai dramatiškas – girtas P. Verlain peršauna A. Rimbaud riešą. Galiausiai P. Verlain atsiduria kalėjime (neišsigąskite, neilgam), o A. Rimbaud grįžta į Šarlevilį.
Net ir pilnu tempu gerdamas visas pramogas, A. Rimbaud neapleidžia kūrybos – jis rašo, be to kabinėjasi prie parnasiečių, prikišdamas jiems dirbtinumą ir sustabarėjimą.
Kokia buvo jo paties poetinė kalba? Stulbinanti, auganti keisčiausiomis formomis, kupina nepaaiškinamų sąsajų, nepaprastai emocinga, intensyvi, suliejanti fantastines vizijas su realybe. Prie patogių, nudėvėtų poetinės raiškos kodų pripratusį skaitytoją A. Rimbaud gali gerai sutrikdyti.
Sekmadienį mano skaitytoje knygoje – du garsiausi jo darbai. „Sezonas pragare”, kuris, sakoma, gimė po sekinančių nuotykių su P. Verlain ir „Nušvitimai”, kurie, manoma, parašyti A. Rimbaud gyvenant Londone kartu su poetu Germain Nouveau (tikslus parašymo laikas ir aplinkybės neaiškios, nes kitur teigiama, kad „Nušvitimai” sukurti tame pačiame Londone, bet ten gyvenant kartu su P. Verlain). Tai skirtingi ir panašūs kūriniai. „Sezonas pragare” – tamsus, intensyvus, atviras, drąsus, tikras dekadanso vaikas. Jame justi beprotybė, persisotinimas, nėrimasis iš senos odos, naujo horizonto ieškojimas.
„Priimkim visus jėgos ir švelnumo fluidus. O auštant, apsišarvavę ugninga kantrybe, mes įžengsim į tvaskančius miestus” 73 p.
„Nušvitimai” yra prozos poemų rinkinys. Spėliota, kokia turėtų būti jų seka, bet galiausiai nutarta, kad jos niekaip nesisieja.
Dabar A. Rimbaud vadinamas siurrealistu, gyvenusiu tuomet, kai siurrealistai dar nebuvo atėję.
Man pačiai įdomiausias jo biografijos faktas yra tas, kad viską sukūrė iki 20 metų. Vėliau atsitraukė nuo kūrybos ir ėmė gyventi įprastą (jei taip galima sakyti) gyvenimą, galiausiai tapdamas kavos eksportuotoju (iš Etiopijos į Europą). Šiuo periodu jis nemažai pakeliavo. Jo kolegos nė nežinojo, kad tas nelabai kalbus jaunas vyras buvo literatūros pasaulį Prancūzijoje sukrėtusi žvaigždė. O Prancūzija tuo tarpu nežinojo, kur dingo ta žvaigždė, net manyta, kad jis mirė.
O mirtis buvo greta. Būdamas vos 37 metų, A. Rimbaud, visiškai išsekintas vėžio, mirė Marselio ligoninėje. Jo sesuo Izabelė, tuo niūriu metu budėjusi prie jo, rašė motinai, kad A. Rimbaud, nors ir labai kentėdamas, nors paliktas viso pasaulio, vis tik tebėra su kūryba. Esą jiedviems bendraujant, realybė pinasi su fantazija – pvz.,ligoninėje, laukdami mirties, jie renkasi gražiausius kupranugarius ir keliauja dykumomis…
A. Rimbaud man yra paslaptis. Nepaliauja intriguoti jo asmenybės dvilypumas – drąsus menininkas, o vėliau verslininkas.
Vienų aukštintas kaip naujos poetinės kalbos išradėjas, o kitų nesuprastas kaip nepaaiškinamas eksperimentatorius. Žodžiu, maištininkas kvadratu.
Bet žinau, kad jūs suprantate. Juntate, kaip naudodamas visus sunkiai suderinamus dalykus, peržengdamas racionalumo ribas A. Rimbaud sugeba sulaužyti kalbos barjerą, prisiliesti prie pačių giliausių prasmių.
Visa tai, kas neturi pavadinimo, kas verda gryniausioje juslių terpėje, kas sieja mus su pasauliu, gyvenimu – tai slypi jo kūryboje. Tos aukso grandinės tarp žvaigždžių, ant kurių šokama – iki šiol niekas kitas man dar taip nekalbėjo apie laimę, apie trapumą, apie vientisumą, apie tamsą, spindesį, tylą ir visa tai gaubiančią kosminę erdvę.
Spaudžiu ranką visiems A. Rimbaud mylimiesiems. Ką jis kalba jums, kaip su juo susipažinote, ką jums reiškia ši pažintis?
aciu uz galimybe susipazinti su siuo autoriumi