„The gypsies they are dancing, dancing to the moon
And each one in this fair ground each one they are doomed“
                                                                Tiger Lillies „Bearded lady“

Galime būti niekad nesilankę tikrame cirke (nekalbu apie nutriušusias pudeliukų ir kiaulių programas, keliaujančias po mokyklas), bet vis tiek kažkur sąmonės kamputyje glūdės jo vaizdinys. Tokia maža įmanomos neįmanomybės atplaiša, kurioje natūralu sutikti kardų ir ugnies rijikus, akrobatus ant žirgų, akrobatus ant trapecijos, „civilizuotus“ gyvūnus, klounų šou.

Laimos Kaupienės nuotrauka

Įkvėpus giliau, mintį galima vynioti ir dramatiškiau. Pavyzdžiui, sakyti, kad cirkas yra viena iš mūsų pasipriešinimo tvirtovių. Barikada, suręsta rezistencijos gyvenimo absurdui vardan. Tai – juokas visuotinės griūties akimirką. Taip pat ir kapituliacijos vėliava, kurioje suvyniota žmogiškoji valia, nepasiduodanti likimui ir – skambant viršuje cituotiems „Tiger Lillies“ – palikta naktį ištuštėjusio miesto gatvėje. Šitoks jausmingas minties posūkis galėtų būti pateisinamas žinant viduramžių žaidimų interpretacijas, kurios tvirtina, kad nešvankius juokus ir perversiškus žaidimus, klestėjusius žemuosiuose visuomenės sluoksniuose, galima laikyti tam tikra pasipriešinimo forma feodalizmo priespaudai.

Kaip reikia kalbėti apie cirką? Buvau cirko istorijos paskaitoje. Vėliau skaičiau keletą straipsnių. Peržiūrėjau krūvas iliustracijų. Cirko gimimas man asocijuojasi su dviejų priežasčių lydiniu. Viena vertus tai pastanga įskelti realybės absurdą ir paliudyti kitokio pasaulio galimybę – juk ir dabar mūsų perdėm materialiuose gyvenimuose savo tvirtas pozicijas išlaiko įvairūs prietarai. Kita vertus cirkas siejasi su aktyviu socialiniu anestetiku, kuris atgaivina, kai pervargstama nuo spaudimo, žmogaus teisių nepaisymo, skurdo, mirties, nuovargio, šviesios ar bent jau kintančios ateities nebuvimo. Tad cirkas yra tikėjimo ir netikėjimo samplaika, triumfo ir nuopuolio vaikas.

Cirko pasirodymuose – jo klestėjimo metu – susipindavo grožis ir bjaurumas, išmėginimas ir kova. Galima manyti, kad tamsiojo ir šviesiojo polių sandūroje buvo patvirtinamas „normalus“ gyvenimas. Bjaurumas ir grožis padeda aiškiau nužymėti aukso vidurį. Tą, kuris yra mūsų namai.

Atėjęs iki šių laikų cirkas prarado dalį sudėtinių elementų. Juk jame kadaise egzistavo ir tam tikras žmogiškasis bestiariumas – freakshow. Minios žmonių suplūsdavo pasižiūrėti į moteris su barzdomis, vaikus su krokodilo oda, nuo ausų iki kojų tatuiruotą moterį, žmones su įvairiais fiziniais defektais… Gal ir gerai, kad visi lygūs ir šiukštu negalima juoktis iš tos minėtos moters su barzda. Bet tuo pat metu meskim akį į fantazijos erdves eksploatuojančią kino industriją. Turbūt neįmanoma nuslopinti troškulio liudyti neįmanomą, perversišką, groteskišką ir kartais net gąsdinantį reginį. Tai – ne tik laisvalaikio atrakcija, bet ir mokslo niekaip nenugalimas siekis turėti tamsią ir neįžengiamą stebuklo mišką visai šalia tvarkingo ir ramaus kasdienybės pasaulio. Gyvybiškai svarbu turėti alternatyvius, arba nepažįstamus savojo pasaulio žemėlapius. Norisi, kad horizontas būtų vis ten pat ir toks pat – tolimas ir nepažįstamas. Kitaip,  turbūt, gali išblukti gyvenimo smalsumas.

Stebuklinio ir trikdančio freakshow šviesioji atsvara yra trapios gražuolės, sudėtinga akrobatinių triukų ekvilibristika, lankstūs artistų kūnai ir egzotiški veikėjai pasirodymo programoje. Nuo pat vaikystės besimokantys akrobatikos triukų veikėjai savimi demonstruoja, kad terminas „žmogiškosios ribos“ nėra labai stabilus. Savo pasirodymais šie žmonės žaidžia su dėsniais, kuriems paprastai paklūsta žmogaus kūnas. Tai tam tikra prasme išlaisvinantis reginys.

Cirko makrokosmose neišvengiamai reikia išskirti atskirą klounų mikrokosmą. Jie yra vienas svarbiausių cirko atributų, sugebėjusių peržengti cirko palapinės ribas. Klounas yra tasai, kuriam viskas leidžiama; tas, kurio galia juoktis bet kokiomis situacijomis yra niekada nekvestionuojama. Tradicinis klounas išsiskiria groteskiška išvaizda – deformuotais veido bruožais, keista apranga, neproporcingomis galūnėmis. Ryškiomis spalvomis piešta grimasa yra sustingusi beprotiškame komedijos ar tragedijos vypsnyje. Jis sukčiauja, griūva, pataikauja, išdykauja. Kyštelint nosį į klounų giminės istoriją galima išskirti du klouno tipus – baltąjį ir raudonąjį. Pirma buvo baltasis klounas – manieringas, baltai nudažytu veidu, puošniais rūbais – jis vertė juoktis iš kitų. Jis pilnas pašaipos, ironijos, įžūlumo, bet jo kolega raudonasis klounas, Augustinas, yra drėbtas iš visai kitokio molio – šeimos nevykėlis, kerėpla. Kaip nebūtų keista, būtent šis gremėzdas saugiai perplaukė laiko ir likimo verpetus, o elegantiškas baltaveidis liko snūduriuoti viduramžių pasakojimuose. Kaip pastebėjo prancūzų mąstytojas Michel Tournier, „raudonasis atsiveria visiems smūgiams pajungdamas savo kalbą, keistą apdarą ir savo mimiką kraštutinei grotesko išraiškai. Jis neturi teisės būti gražus, dvasingas, net gailesčio vertas, nes pakenktų tai juoko rūšiai, kurią privalo kurstyti“.

Klouno elgesys yra neadekvatus, nesutampantis su socialinio elgesio normomis. Jam nesiseka, net jei atrodo, kad jis siekia elgtis „normaliai“.

Kalbant apie cirką svarbu atkreipti dėmesį ir į jo istorines rieves. Modernaus cirko atsiradimas siejamas su XVIII amžiumi. Tuomet cirkas buvo šeimos verslas, amato paslaptys buvo perduodamos tik jos nariams. Pamenu, kaip cirko istorijos paskaitoje dėstytojas iš Prancūzijos kalbėdamas apie cirko nuosmukį, siejamą su pasauliniais karais, užsiminė, kad cirko artistų šeimų izoliacija kartais turėdavo ir neigiamų pasekmių, pavyzdžiui kraujomaišą… Cirko prigimtis yra klajoklė – pačiais seniausiais laikais trupės išsiruošdavo į itin tolimas keliones, mat taip vildavosi daugiau užsidirbti. Tokio klajokliškumo pasekmė – tautinio identiteto ribų nykimas, pvz. kai kurių šalių cirko mokyklas įkūrė kitų valstybių piliečiai.

Kaip bebūtų, iki šių dienų cirkas nuėjo nemažą kelią. Iš pradžių pagrindinėmis reginio žvaigždėmis buvo raiteliai, kurie XX a. savo vietą užleido akrobatams, lyno šokėjams, trapecijos meistrams… Žirgų ir jų raitelių šou po truputį įsileido ir kitus atlikėjus – pantomimos meistrus, klounus, šokėjus. Iš egzotiškų šalių buvo „įsivežtos“ dar nematytos cirko rutinos, lėkštučių sukėjai, žonglieriai. Atskirai dar galima kalbėti ir apie cirko palapinių evoliuciją, kurios pagrindiniai etapai vystėsi komfortą dievinančioje Europoje.

Cirko istorikai kaip vieną svarbiausių lūžių cirko istorijoje mini 1919 m., kuomet Leninas nacionalizavo visus cirkus. 1927 m. buvo įkurta Maskvos cirko mokykla. Gerai parengti artistai savo profesionalumu ir originalumu gerokai skyrėsi nuo tradicinių cirko šeimų pasirodymų. Tad ilgai netrukus visoje Europoje ėmė kurtis cirko mokyklos.

Koks cirkas yra šiandien? Galima pastebėti, kad savo išgyvenimo šansą jis rado dviejose kryptyse. Viena kryptis „išorinė“, kita – „vidinė“. „Išorinė“ yra reginys – gerai parengti pasirodymai, originalūs vis sudėtingesni triukai, įspūdingi kostiumai. Reginių kultūroje reikia būti tais, kurie parodo daugiausiai, kurių viešųjų ryšių agentūros dirba geriausiai – tik taip galima tikėtis šlovės. Pavyzdžiui, čia galima paminėti garsųjį „Cirque du Soleil“ iš Kanados, kuris nenuilstamai rengia mega-renginius ir gastroliuoja po visą pasaulį. Tačiau galima pastebėti, kad šiame cirke juokas ir nuostaba kyla tik dėl to, kad žiūrovas tiesiog stebi puikų reginį. Nebekalbama apie socialinę kritiką, ir aišku nebėra iškrypusios, tamsiosios cirko pusės, kurioje trykštų nepatogus, niekaip nereglamentuojamas, jokiomis normomis nesuvaldomas juokas.

„Vidinė“ kryptis nurodo visai kitokį cirko gyvenimo etapą. Čia norisi kalbėti pvz. apie cirko ir teatro sintezę. Šiuo atveju tuščias akrobatų šou, kuris paprastai būtų tik žmogiškųjų jėgų demonstravimas čia prisipildys prasmės. Kūnas taps naudojamu, o ne demonstruojamu įrankiu. Tačiau „vidinė“ kryptis taip pat užmuša senojo moderniojo cirko vulgarumą. Aišku, tebėra daugybė įvairių cirko marginalų, bet kada paskutinį kartą juos matėte? – gal tada, kai pro Lietuvą prieš kelis metus keliavo nuolat kintanti cirko artistų trupė ant dviračių „Cyclown circus“…

O kita vertus gal niekada ir nebuvo cirko tokio, kokį įsivaizduojame. Gal vienintelė jo realybė ir tėra mūsų fantazija.

Tekstas publikuotas http://www.kulturpolis.lt/main.php/id/546/lang/1/nID/5671