Iš studijų Kinijoje Vaiva Grainytė parsivežė dienoraštį, kurį ne per seniausiai išleido „Vagos“ leidykla.  Ir pasipylė… vienur Grainytė, kitur Grainytė, galvoju, „kas per..“ . Kai šiame „Moters“ žurnale radau tokį gana juokingą interviu priderintų dekoracijų fone pasidaviau ir aš.

Tarp mūsų kalbant, gerai padariau (ačiū „Vagai“ už knygą). Jau porą vakarų esu įkritusi. V. Grainytė nėra rašto pirmokė, be to nei patetiška, nei sentimentali – žinant tai jau galima tikėtis padoraus skaitinio.

V. Grainytė grūdasi kamščiuose kartu su sukaitusiais vietiniais, keliauja metro, autobusais, traukiniais, kala hieroglifus, valgo tai, ką valgo visi aplinkui, domisi menu, lanko dėmesį patraukusius šalies kampelius. O aš skaitau ir džiūgauju, kad kažkas rašo ne tik apie pagodas ir gerves, bet ir apie medicinos sistemą, transportą, švietimą, kasdienę virtuvę ir t.t.

Tarp kitko, rytoj (rugsėjo 14 d) „Pekino dienoraščiai“ bus pristatomi Vilniaus knygų festivalyje.

Va, baigsiu skaityti ir nieko nelaukus galąsiu nagus, pateiksiu apžvalgą. Nors ką tie nagai, V. Grainytė juk matė patį Mao. Mano pasiekimų fone – apgailėtinos jodinėjimo pastangos. Ačiū draugams už neįprastą dovaną. Žirgelis į mane dėmesio pernelyg nekreipė. Šeimyna iš pradžių tyčiojosi, kad mano nešėjui nuobodu, kad slenku kaip koks paliegęs vėžlys, o galiausiai išvis numojo rankomis ir nuėjo žiūrėti kaip gretimame aptvare grakščiai šuoliuoja visokios trylikametės. Skauda kojas ir neminėtinas vietas. Kitą kartą svajosiu atsargiau. Mat norai vis ima ir išsipildo.