Klaipėdoje yra tokia Meno Kūrėjų Sąjunga (MeKuSa). Apie ją įvairiomis progomis esu pasakiusi pakankamai. Kontrakultūrinis bastionas. Pokštininkai, pašaipūnai, drąsūs sielos gelmių tyrėjai, pažinimo ribų plėtėjai ir šiaip malonūs vyrukai.

Žodžiu, šį savaitgalį MeKuSa važiavo į Kauną. Pagerbti J. Mačiūno atminimo, pasifotografuoti plikais torsais ant Fluxus Ministerijos stogo ir pasirodyti tarptautiniame performanso ir gyvo meno festivalyje „Creature”.

(Tarp kitko, spėkit, kas fotografavo minėtuosius plikus torsus. Tas pats kaip vaiką įleisti į saldainių parduotuvę…)

Kažin ar kauniečiai žinojo, kad suleisti kartu MeKuSos nariai negali „nemenuoti”. Tad ir šįkart vyrai nepasikuklino – nuo Fluxus Ministerijos stogo nuleido įspūdingą instaliaciją. Vadinas „Trispalvė”. Susipainiojusi, bet savo ryškumo nepraradusi Lietuva. Šis meninis gestas bent tą minutę Ministerijos pavadinimui suteikė gyvybę.Juk Fluxus toks ir turėtų būti.

Pati į Kauną važiavau nes Didydis Šeimos Žmogus priklauso MeKuSai, nes toleruoju visokius meninius vyksmus, nes labiau nei toleruoju Kauną (jis labai skaniai kvepia). Vaikščiodami senamiesčio gatvelėmis nutarėme, kad Kaunas turi Vilniaus pompastikos ir Klaipėdos ramybės. Tad lyg ir koks aukso viduriukas.

Tik kiek gaila,kad „Suflerio būdelę” radau užrakintomis durimis. Prisimenu ją dar iš tada kai interjeras nebuvo evoliucionavęs į madingą eklektiką. Šeštadienį atvažiavome tik vakare, tad niekur daug neklajojome. Daugiausiai laiko praleidome Fluxus Ministerijoje. Pasiklausėm koncerto, pasibastėm didžiulėse erdvėse ir išsiskirstėm kas sau.

O sekmadienį buvo sunku atbusti. Lijo lietus. Bet šiaip ne taip atsikėlėm. Tada kokią valandą žavėjausi viešbučiu. Jis mums padovanojo šampano, be to kambaryje buvo nemokamos kavos ir arbatos. Pamąsčiau, kad kiekviename viešbutyje galėtų taip būti (na, kava ir arbata). Kažkaip iškart jaukiau kai gali užsivirinti virdulį vandens. Kambaryje, kuriame gyvenome, buvo labai gražus kamputis. Fotogeniškas (jau turbūt nuspėjate, kad verkiantį ir besipriešinantį Didįjį Šeimos Žmogų priverčiau geras penkias minutes spragsėti fotoaparatu).

Buvo verta. Vasaros sezono Oriksės mados. Juk nemanėte, kad apsieisiu be to?

Dar viena. Nusipirkau štai tokį kombinezoną. Vyras raukėsi, kad neleis su „pižama” klajoti mieste, bet galiausiai susiprato, kad šio mūšio niekada nelaimės.

Ir šios savaitės skaitinys. Mėgstu W. S. Maugham’ą! Neįtikėtinai įtaigus pasakotojas. Pažadu, papasakosiu apie knygą vėliau. T.y. kai ją perskaitysiu.

Kai lietus išsilijo nuvažiavome į Žaliakalnį. Kas nežino, tai toks senas, didingas rajonas. Žmonės jame kūrėsi jau nuo VII a. Pateikiu jums nesumeluotos istorijos pamokėlę iš „Wikipedia”

Galutinai Žaliakalnis susiformavo po Pirmojo pasaulinio karo iki 1940 metų. Kauno savivaldybės iniciatyva 1923 m. sudarytas miesto išplanavimo projektas, kurį parengė iš Kopenhagos pakviestas inžinierius Peteris Marius Frandsenas drauge su inžinieriumi Antanu Jokimu. Žaliakalniui plane buvo numatyta ypatinga funkcija. Šis miesto rajonas turėjo tapti administraciniu laikinosios sostinės centru.

Žaliakalnį buvo pamėgę miesto inteligentijos atstovai. Čia gyveno Kazys Binkis, Vincas-Mykolaitis Putinas, Salomėja Nėris, Vincas Krėvė, Balys Sruoga, Antanas Vienuolis ir t.t. Bastėmės išsiraizgiusiomis gatvėmis ir grožėjomis eklektišku stilių mišiniu – mediniai namukai, modernizmo gražuoliai, beformiai nepriklausomybės pradžios gigantai, bauhauzo štrichai, arkos, kolonos, žiemos sodai, terasos, bokšteliai…

Galiausiai sustojom parke. Ąžuolyno parke yra daugiausiai ąžuolų mieste visoje Europoje (apie 770). Ten, kur mes vaikštinėjom tikrai nebuvo parko širdis. Kuklios prieigos. Bet labai aktyvios. Seni, bet veikiantys atrakcionai vaikams. Ir graudžiai graži, vėliavėlėmis puošta DIY šokių aikštelė. Gaila, atvažiavome kiek ankstokai. Mus pasitikęs ir kvietęs likti šokiams dėdė pasakojo, kad savaitgaliais čia renkasi tie, kam „per trisdešimt”. Ne paslaptis, kad mane labiau traukia depresyviai kniaukiantys indie electro pop ar rock atstovai, bet žiūrėdama į baltus išlygintus parko dėdės marškinius, į tankius jo ūsus, tikrai maniau, kad mielai pašokčiau ir jo šokiuose („estrada ir kapela„, – jo žodžiais tariant).

Vėliau nutariau pati viena paėjėti Laisvės alėja, pasivaikščioti po senamiestį. Bet žinote, nemeluoju, net nepriėjus alėjos vidurio mane susirado nauji draugai. Iš pradžių Mindaugas. O paskui nelabai santūrūs Valentinai (du). Valentinai paskaitė mano horoskopą ir pabučiavo. O su Mindaugu perėjom visą alėją, senamiestį ir negalėjom galutinai atsisveikinti, nes susitikom dar kartą. Kas žino, gal susitiksim ir Klaipėdoje (parašyk, jei atvažiuosi).

Tada sėdėjau prie upės ir grožėjausi gėlytėmis. O vėliau ėjau pasižiūrėti MeKuSa’os performanso „Išnyksiu kaip dūmas”. Juk galų gale dėl jo ir atvažiavome. Vladas iškilmingai paskaitė Maironio eilėraštį, o visi kiti paskandino rotušės aikštę dūmuose.

Sena ir niekaip aktualumo neprarandanti tema – egzistencijos laikinumas. Čia esi – čia tavęs jau nebėra.

Maironis tą labai gerai suprato.

P.S. Nugirdau kaip vos prasidėjus performansui kažkas iš ant suoliukų sėdėjusių vaikinų su šortais sakė „Kas čia per nesąmonės„. Tada pradėjo virsti dūmai ir tie patys vaikinai pakeitė nuomonę „OOO!!!„. Ir nubėgo fotografuotis.

Ką veikiau aš? Na, ne tik klausiausi, ką kalbėjo vaikinai su šortais, bet ir pati fotografavau.

Ačiū Kaunui už gražų priėmimą, gerą orą, skaniai kvepiančias gatves, šampaną ir savanorius džentelmenus, kurie neleidžia nuobodžiauti vienišoms turistėms.