Mano dabartiniame mieste vyko Jūros šventė. Vaikystės namuose – didžiausių vietos atlaidų šventė. Maloniai švenčiau jas abi palindusi po raudonųjų serbentų krūmais. Viena iš tų retų šiai vasarai dienų su prakaitą varančiu karščiu ir iš to karščio gimusia sunkia, alsia tyla.

DSC_3509

Paskui reikėjo iš vaikystės namų grįžti į dabartinius. Išvažiavau ausyse skambant „Nešpėtniems bernams“ (aha, grupės pavadinimas) ir jau už kelių kilometrų sumaniau, kad reikės nueiti ir į Jūros šventę. Tokiu būdu būsiu sudalyvavusi tų dviejų vietų svarbiausiuose metų renginiuose.

Pakeliui sudėliojau atgalinės kelionės dienoraštį. Nes kelionių dienoraščiai yra baisiai gražu ir all the rage šiuo metu. Kas, kad neturiu pinigų išvykai į Vanuatu. „Reikia šia diena gyventi“ kaip tik rašo draugė iš super karštos bene Transilvanijos. Vadovaujantis šia akivaizdybe juk visai legalu aprašyti kelią iš Šiaurės Lietuvos į Vakarų Lietuvą ir džiaugtis prošal skrendančiais kaimų kilometrais.

2015-05-31 16.48.26

  • Viskas prasideda dar nė nesusinešus lagaminų į automobilį. Tuomet, kai pavyksta paruošti idealių proporcijų paskutinę to vizito namuose kavą. Kava, pienas, cukrus (o jei fancy – medus) ir visas tas gaminys suveikia būtent tuo reikalingu pirštų galų niežuliu.
  • Abipus kelio – javų laukai, leidžiasi saulė. Į nepasiekiamą grynuolį nenuvedęs ir vėl grįžtantis nostalgijos pojūtis.
  • Po tvankios dienos danguje įsidega žaibai. Tie, kurie žadina nekantrumą. Dar tas žinojimas, kad po kokio pusantro šimto kilometrų pasitiks lyjanti naktis, gros muzika, o viskis bus šiltas.
  • Šuo labai atsargiai ant peties padeda alergijų nekeliančiu kailiu kvepianti snukį ir atsidūsta.
  • Besikeičiančios dangos spalvos.
  • Ramiai sau glūdėję atminties tektoninės plokštės krusteli ir iš po jų išsprūsta prisiminimai. Nekonkretūs. Tik emocijos. Bet be abejonės žinau, kad jos iš ten, o ne iš čia.
  • Sustojus god-knows-where Žemaitijoje ir pravėrus automobilio dureles pritrenkia įsirpusio vakaro kvapas, visokie paukščių kliedesiai. Už surūdijusių vartų vienkartinėmis servetėlėmis priteršta žolė, didžiulis tiltas per upę ir juo lekiantys autobusai, automobiliai. Atsistoju po juo ir akį pagauna tamsiame upės vandenyje ramiai sau žydinti lelija.
  • Kelias dienas nematytas vyras susiraukęs žiūri į kelią ir matyt net nežino, kad skleidžia labai stiprius feromonus, žadinančius murkti ir šnopuoti visus mano vidinius žvėris – nuo liūtų iki protoprotėvių dinozaurų. Tie bevardžiai žvėrys nenukabina nosių net kai minėtas vyras neapsikentęs mesteli, patrauk letenas nuo šlaunies – trukdai perjunginėti bėgius. Tiesiog urgzteliu sau, palauk palauk, kol grįšim namo. Sako, galiu paspausti, jei labai reikia.
  • Billy Joel. Piano man.
  • Bagažinėje kibiras saulės prisigėrusių raudonųjų serbentų. Tingiai svarstau džemo variacijas, o iš po atminties plokščių ištrūksta babos balsas, geriausia uoga, sako ji iš kartu su savimi išsineštos bekraštės vaikystės planetos.
  • Žaibuoja intensyviau. Klaipėda artėja.
  • Prie Plungės ima lyti.
  • Keturi ar penki gandrai lizde.
  • Grįžę nenustembam, kad mūsų gatvelė visiškai tuščia. Lyja. Naktis šilta. Šuo šokinėja. Vaikas snaudžia ant peties. Sakau vyrui, palauk, klausyk. Iš kažkur mieste atsklinda Jūratės ir Kastyčio meilės dueto pirmosios eilutės.

DSC_2592_1