Pirmadienį pagaliau pradėsim savo tikrai ilgai svajotą kelionę. Tiesa, maršruto nesusidarėme. Net į draugų entuziastingus siūlymus atsakinėjom neaiškiais numykimais ir samprotavimais, kad viską nutarsime vietoje. Bus matyti, kaip pasiteisins tokia taktika (bent lagaminus gal reikėtų pradėti krautis…)

Kažkaip norisi išvažiuoti, bet kita vertus kiek gėda būti turistu. Nors ne, mes – keliautojai. Cha. Pažiūrėsim, pažiūrėsim.

Iš tiesų tenorėjau pasidalinti fotografo Jake Stangel projektu. „Afar“ žurnalas jį buvo pakvietęs dalyvauti kruizinėje kelionėje iš San Francisko į Aliaską. Pats fotografas norėjo parengti gražią kelionės dokumentaciją, tačiau jau patį pirmą vakarą apsilankęs prabangiame bufete, lūžtančiame maistu, sudvejojo (ir kaip pats sako supanikavo), kad jo užmojis nepasiteisins.

Ta neįtikėtinos prabangos atmosfera visiška priešingybė kone asketiškam gamtos grožiui. Žiūrint iš šalies darosi gėda suvokiant, kad toks yra žmogiškojo komforto apibrėžimas. Dar labiau gėda, kad būtų įdomu sudalyvauti tokioje absurdo šventėje…

Tarp kitko, mes savo kelionę taip pat pradėsime keltu. Ne iš baltos tą J. Stangel prisiminiau. Aišku, vietiniai mūsų brangininkai netrykšta tokia prabanga.Tie, kas pamatę bilieto kainą įsivaizduoja, jog gaus asmeninį patarnautoją ir nemokamų užkandžių, tegu galvoja iš naujo. Mūsų platumose visai kitokios nuotaikos nei štai tame, ką tik rodytame kruize. Nupučiu dulkes nuo Artūro Valiaugos fotografijų projekto „Tarp krantų“ ir guldau vaizdinius įrodymus.

Dargana, šaltis (mat projektas rengtas žiemą), tamsa, pigi aplinka, o ir keleiviai ne porcelianinius dantis susidėję ir veido odą už ausų sukabinę turtingi amerikiečiai. Mūsų keltuose daugiausiai migrantų, „fūristų“, akcijų prekybos centruose medžiotojų… Liūdnos tos naktinės kelionės mūsų jūra.

Geros mums kelionės. Šįkart bent jau atskirą kajutę turėsim (mes ne pižonai, teisinamės mažuoju šeimos žmogumi). Ką parvežti lauktuvių?

 

p.s. Jake Stengel „Seafood rendezvous“ ; Artūras Valiauga „Tarp Krantų