Vasara grįžo. Lakstau plikomis rankomis ir kojomis, įdegiau nosį, pabraidau jūroje ir pasideginu pliaže. O kas svarbiausia, baigiau skaityti dvi vasaros knygas. Viena iš jų – Akvilės Žilionytės parengta tarpukario spaudos įdomybių rinktinė „Duokit fraką“. Pradėjau gal rugpjūtį. Baigiau rugsėjį. Dviejų mėnesių pajūrio smiltys girgžda puslapiuose. Pagauta smalsumo pasiskaitau, kad jas galiu vadinti eolinėmis (smėlis turi asmenybę, kaip kažin ką).

IMG_2316

A. Žilionytę pirmą kartą pažinau iš jos ir K. Navako rengtos esėlaiškių knygos „Visi laiškai – žirafos“. Dabar pažinau antrą kartą. Bet gal ne –  mat puslapiuose ne jos rašyti, bet iš gilių spaudos archyvų atrinkti tekstai. Su tom rinktinėm visada taip, skaitant atrinktus visada galvoje sukasi klaustukai apie neatrinktus, ir susidomi žmogus pats pavartyti tuos amžiaus pradžios leidinius, pažiūrėti, kas dar jų puslapiuose kėtojosi be įvairių anekdotų, kuriais plyšte plyšta „Duokit fraką“. A. Žilionytė pirmąjame knygos skyriuje, „pratartimi“ įvardintame, prisipažįsta, kad „laikraščiai nėra patikimi liudininkai, juose dažnai atsiranda ir to meto autorių interpretacijų klaidų ir klejonių. Dėl to juos ir skaitau„. Ši pastaba man, smėlio upelių rėplinajamai, biriomis vėjo gūsių formomis puošiamai skaitytojai buvo mandagus įspėjimas. Džiaugtis, bet nepasimiršti.

Apie knygą:

Pirmiausia akį  patraukė „Duokit fraką“ viršelis. Pavadinimą rėmina pablukę spalvingi trikampiai, nors palaukit, vienoje viršelio kraštinėje jie išsiduoda esantys rombais. Tai – tarptautinis arlekino kostiumo raštas, iki mūsų dienų kiek kisdamas keliavęs  ne vieną šimtmetį. Arlekinas yra klounados gudruolis –  užantyje nuoskaudų nesinešiojantsi  triksteris. Palieku skaitytojams ieškoti, kas puošiasi arlekino kostiumu – iš smulkių po tarpukario laikraščius išsibarsčiusių perliukų vieną pasakojimo siūlą verianti šiandienos pasakotoja ar visi tie šmaikštūs, tik gelstelėjusiuose dešimtmečių senumo laikraščiuose gyvai tebekalbantys tekstų autoriai. Gal patys tie laikraščiai ir negelstelėję, bet sunku nepasiduoti užuominai, kurią labai akivaizdžiai tvirtina gelsvi laikraštiškais rantyti knygos puslapių kraštai. Nežinia ar tos pastangos reikėjo, bet tikrai stengtąsi skaitytoją įsodinti į laiko mašiną.

harlequin-and-pierrot-1924.jpg!HD„Arlekinas ir Pjero“, 1924. Andre Derain.

 

Knyga sudaryta iš devynių skyrių (su pratartimi). Nuo naujienų iš užsienio iki Lietuvos aktualijų, nuo mados patarimų iki skelbimų puslapių. Knygos puslapius iliustruoja senų laikraščių iliustracijos ar juos puošusios nuotraukos. Tekstai paprastai gana trumpi – trečdalis ar pusė puslapio (jau turbūt suprantate, kodėl taip smagu vartyti poilsiaujant). Po kiekvieno teksto kąsnelio užfiksuojama data, kuomet jis buvo išspausdintas ir kokiame laikraštyje. Tiesa, įdomu pastebėti, kad nesilaikoma chronologinės sekos. Pavyzdžiui, tekstai pirmame skyriuje išsidėsto tokia tvarka: 1938, 1928, 1933, 1933, 1936, 1933, 1934, 1934, 1934, 1938, 1938, 1934, 1926, 1926 ir t.t.

IMG_2318

Tai kokie gi tie tarpukario Lietuvos gyventojai? Skaitant įvairias spaudos nuobiras dėliojasi įdomaus tipažo paveikslas. Jis kKonservatyvus, gana užsidaręs savo šalies, kultūros aplinkoje – bet koks užsienis jam tikra keistenybių žemė. Dažnai pabrėžiamas lietuvių moralinis pranašumas, pavyzdžiui, lygiuojantis į prancūzus ar amerikiečius:

„Jungtinėse Valstybėse atsirado mada iš plaukų ant kaktos sutaisyti savininkės vardo ir pavardės pirmąsias raides. Plaukais nepadengtas ausų dalys nudažoma. Tai jau visiškas laukinių žmonių pamėgdžiojimas“ (Moteris, 1927. 185 p.).

Kartais papeikiamos ir į šoną užsienio madų besivaikydamos ėmusios klysti lietuvaitės, pavyzdžiui, pernelyg laisvai, kaip prancūzės, dalijančios bučinius kaunietės. Gana stipriai justi ir nusistatymas prieš žydus, peikiamos merginos kerpančios plaukus trumpai kaip „žydelkos“. Skundžiamasi žydų godumu, grubumu, nekultūringu elgesiu.

Kartais tokius ir panašius pabambėjimus būtų galima nurašyti kaip feljetoną, bet temos, prie kurių grįžtama, dalykai į kuriuos reaguojama leidžia nuspėti, kokios buvo vyraujančios pažiūros, kas priimtina, o kas ne tarpukario lietuviams, t.y., ką to meto žurnalistai regėjo kaip galimą grėsmę visuomenei. Skaitant galima pastebėti, kad tie žurnalistai nedvejojo išreikšti savo nuomonės vienu ar kitu klausimu. Šiandienos spaudoje staripsnio gale pateikti vertinimą būtų neatleistina klaida, bet nuomonės formavimas, įvairūs žiniasklaidos manipuliaciniai triukai nėra mano tema šiandienai.

Sklaidant „Duokit fraką“ susidaro įspūdis, kad to meto laikraščių sudarytojams, o turbūt ir skaitytojams labai rūpėjo įvairios naujovės ir keistenybės: suvyniojamas veidrodis ar skalbinius vagiantis gandras.

Pasirodė įdomios ir pirmus žingsnius žengiančios reklamos industrijos strategijos – jau tada buvo išnaudojamos garsenybės. „Duokit fraką“ dar kartą patvirtino, kokia megažvaigžde buvo Kipras Petrauskas – netrūksta tekstų, kuriuose minimas jo vardas, yra ir jo vardą išnaudojančių reklamų, kaip kad, pavyzdžiui muilo.

knygos-tarpukario-lietuvos-reklama-iliustracijos-67237156  Knygoje bus kita K. Petrausko muilo reklama, ši asociatyvi – iš interneto.

Skaitydama knygą dažnai stebėjausi, kaip pasikeitęs gyvenimas, pažiūros, bet tuo pat metu ir tuo, kokie mes vis tik liekame panašūs:

„Prabėgo vasara – Palangoje visur tuščia. Uždarytas kurhauzas, kavinės, kioskai, viskas mirė. Gatvės pustuščios. Prislėgta nuotaika ir tikrai niūrus ir nuobodus gyvenimas. Nei kino, nei teatro, tik retkarčiais suruošiamas vakarėlis, bet po jovėl nieko. Net laikraščių negalima nusipirkti žiemą Palangoje“ („Diena“, 1933 m. 76 p.)

Palangos vasaros pabaiga, pasirodo, buvo graudulį kelianti vasaros pabaiga jau tada.

„Duokit fraką“ sužadino smalsumą atsiversti senuosius laikraščius ir pamatyti, kaip atrodo viso numerio struktūra – vertinti visumą remiantis dalies žiniomis būtų neatleistina klaida. Tad ir suskaičius „Duokit fraką“ gimę pastebėjimai negali būti patvirtinti, kol neįkrisiu į archyvą. Bet net ir tada kažin ar būtų galima kažką labai tvirtai teigti – žiniasklaida tuomet labai tvirtai juto savo pareigą pildyti auklėjamąją funkciją (dar viena priešybė su šiandiena – deklaruojame, kad mums svarbiausia objektyvi informacijos sklaida). Reikėtų atsižvelgti ir į tai, koks buvo laikraščių skaitomumas (knygoje yra vienas pasažas, kuriame prasitariama, kad visas kaimas susirenka paklausyti skaitomo laikraščio, kitur džiūgaujama, kad kokio kito kaimo veik visi ūkininkai, išskyrus du, užsiprenumeravo vieną ar kitą katalikiškos pakraipos leidinį). Žodžiu, jau svajoju.

Kol vasara tebekvėpuoja šiltu smėliu – čiupkit ir patys paskaitykit šią spaudos įvairenybių rinktinę.

 

„Duokit fraką: tarpukario spaudos įvairenybės“, sudarė Akvilė Žilionytė. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 214 p.