Be dantų

Kažkada seniai seniai gyveno dvi merginos. Gyveno ir tebegyvena. Vienos iš tų merginų vardas tebus Miglė. Kitos – Kristina. Jos susitarė, kad būtinai parašys apie viena kitos knygą (kai tos knygos bus išleistos). Tekstai bus gražūs ir įtaigūs, dribs pagyromis, jei reikės apgaus potencialius knygų skaitytojus.

Miglė prieš šiek tiek daugiau nei mėnesį iš spaustuvės pasiėmė pirmąjį savo ziną. O Kristina kūrybai skirtą laiką ir toliau leidžia romantiškai žiūrėdama į jūros tolius arba fotografuodama savo batus.

Aišku, žiūrint techniškai, zinas nėra knyga. Bet na ir kas. Spjaukit į veidą – Kristinai jis tas pats kaip Gonkūrų premija tituluotas romanas, kaip penkiasdešimt atspalvių, kaip… Manau, esmę supratote . Net jei Miglė būtų per kalkę pasidarius 10 kopijų lankstinuką – Kristinai tai būtų šventė.

Čia pilotinis zino numeris Vilniuje.

O čia nuosavas Klaipėdoje (kažkas mėgsta fotografuoti ne tik batus).

„I have no teeth” yra popierinė tinklaraščio i have no teeth inkarnacija. Zine telpa įvairios tematikos komiksai – nuo populiarinančių mokslą iki socialinės kritikos etiudų. Daugumos jų veikėja – sarkastiška tamsiaplaukė, mėgstanti skaityti ir pasižyminti gana tamsiu humoro jausmu. Humoras ir tamsiaplaukė yra rinkinį vienijanti gija. Pagrindinę komiksų veikėją galima laikyti Miglės alter ego. Bet minėtajai Kristinai, kuri jau ne vienus metus gyvena toli nuo Miglės, I have no teeth komiksai visada buvo tarsi proga pavartyti Miglės dienoraštį. Na, žinote, „o! Šiandien Miglė susibičiuliavo su vaisine musele”.
Čia paaiškėja jaunystėje duoto pažado neįmanomybė. Sunku atsiriboti, žvelgti į skaitomus vaizdažodinius tekstus objektyviai. Akivaizdžiausias pavyzdys – „I have no teeth”. Iškalbingas, intriguojantis pavadinimas, kuris nežinant jo šaknų vulgariai paprastoje realybės erdvėje, gali suteikti laisvę įvairioms interpretacijoms. Neturėti dantų – negebėti sukramtyti maisto, taip pat – negalėti puoštis baltadante šypsena, kuri konvencionaliai yra grožio, patrauklumo žymuo. Bedančiais gali būti kūdikiai ar senukai. Dar mintyse išrikiuokite aštriais dantimis gąsdinančių plėšrūnų galeriją ir jau daugmaž galėsite pradėti svarstyti, ką galima pasakyti teiginiu, „aš neturiu dantų”. Tai gali būti prisipažinimas, kad esama silpnesniojo pozicijoje, gali būti pažadas, kad nebus „įkąsta”, įskaudinta arba patvirtinimas, jog nepriklausoma daugumai (nes dauguma vis tik su dantimis – nesvarbu savais ar nesavais). „I have no teeth” gali būti atsiribojimo šūkis – vis tiek neturiu dantų Tam įkąsti, tad nekreipsiu dėmesio. Taip pat tai gali būti ir atvirumo manifestacija – pripažinimas, jog neturima ginklų. Iš tiesų… Skaitytojas pasiėmęs Miglės ziną gali visą vakarą praleisti vien svarstydamas jo pavadinimą. Be to, Miglė tikrai nudžiugtų, jei analizė tokį svarstytoją paskatintų pasidomėti žinduolių, žuvų ir vabalų dantimis, plėšrūnų ir žolėdžių, dantų išsidėstymu ir kitais dantingais faktais. Juk vienas iš svarbiausių Miglės prioritetų, kurį labai aiškiai galima justi ir zine esančiuose komiksuose – mokslo populiarinimas.

Komiksai, kuriuose Miglė pristato gamtos pasaulio stebuklus ar pažindina su garsiais mokslininkais yra nuostabus pavyzdys, kaip galima įdomiai mokytis ir mokyti sausais laikomus dalykus, „imagine if humans would be born inside out, and turned into normal humans later!„. Aš jau rekomendavau kelioms mokytojoms? Nelaukite, padarykite tą patį.

Stereotipus pastebintys ir pašiepiantys komiksai taip pat mano mylimų sąraše. Štai labai gražus apie tai, kaip reikia klausytis Tom Waits muzikos. Tiesa, jei laikysiuosi nuostatos, kad „I have no teeth” nesikandžioja, šį komiksą skaitysiu kaip pastebėjimą, jog labai dažnai nesugebame tiesiog imti ir išgyventi unikalių būsenų – mums atrodo, kad turime jas perrašyti per jau žinomus scenarijus. T.y., įsimylėjėliai pajūryje turi bėgti basi, plėvesuodami baltais rūbais, o klausantis T. Waitso būtina cigaretė.

Miglės komiksų grafika iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprasta. Gana grubiai nupieštos figūros, minimalus dėmesys fonui, bet rezultatas gyvas ir patrauklus. Dėl savo paprastumo komiksai atrodo tokie spontaniški, nupiešti čia ir dabar, sėdint, kalbantis, galbūt nuobodžiaujant kavinėje, ar laukiant kol baigs kalbėti nuobodus pranešėjas. Paveikslėlius lydinti kalba – šnekamoji, betarpiška. Tad kartais tik įpusėjus komiksui galima suprasti, kad nors ir juokiamasi iki nukritimo, tuo pat metu kaupiamos biologijos žinios. Ar sakiau, kad autorė pasižymi ir poetine iškalba?

I demand my share of dragons and ninjas!

Šį ziną priimu kaip leidinį,kuris leidžia pamatyti įvairias Miglės domėjimosi sritis. Tai jos temų katalogas.

Ko lauksiu iš kito zino arba pirmos tikros knygos (o ka?).

Dar daugiau turinio. Dabar gana aiškiai atsiskiria mokslo populiarinimo ir dienoraščio tipo komiksai. Vienu leidiniu būtų galima susitelkti tik į vieną sritį. Kiek galimybių! – komiksai mokykloms, komiksai nerimo kamuojamiems paaugliams, komiksai – ironiškiems ir kritiškai pasaulį matantiems jauniesiems miestiečiams.