Knygos mūsų namuose yra visur – prie lovos, ant lovos, vonioje, ant pietų stalo, prie kompiuterio, po kompiuteriu, ant palangių. Dažniausiai skaitau kelias knygas iš karto. Kartais tai praeina be pasekmių. Bet kartais skaitomos knygos susiduria su neįsivaizduojama jėga ir vargšę skaitytoja (kalbu tik apie save) toji jėga išsviedžia pro langą ir kartu su iš žemės išplėštais medžiais bei pastatais neša tūkstančius kilometrų. Įsivaizduojat tą ūžesį, krypties ir vietos jausmo praradimą? Bet galiausiai, aplink sukantis dulkėms ir aštrioms atplaišoms, stoja keista tylos akimirka. Ir niekas nebebūna kaip buvę.

Štai taip man nutiko vakar.

Migdydama Mažąjį šeimos žmogų pietų miego visada ką nors skaitau. Pastarosiomis dienomis vėl vartinėju Henri Bergson „Kūrybinę evoliuciją“. Nuostabus tekstas. Tiesa, man sunku atsiriboti nuo emocijų. Tik atsiverčiu ir regiu patį H. Bergsoną – vieną iškiliausių savo laikų mąstytoją, žmogų, kuris siekė perprasti gamtą, evoliucijos daugiakryptiškumą, lyg granata išsprogstantį gyvybės polėkį – nuo menkiausių ląstelių iki sudėtingų organizmų. Žmogų išmoningai sijojusį evoliucijos teorijas ir kartu žmogų, kuris 1941 m. mirė okupuotame Paryžiuje, peršalęs registracijos eilėje prie nacių komendatūros. „Kūrybinė revoliucija“ ir H. Bergsono likimas mano mintyse susisieja kažkokiu makabrišku ryšiu. O tą ryšį meta lygmeniu atkartojo ir penktadienį parsinešta Didžiojo šeimos žmogaus knyga.

IMG_3409

Tai ir buvo tas minėtas sprogimas. Jei tuo pat metu nebūčiau skaičiusi „Kūrybinės revoliucijos“, Giles Sparrow „Kosminė galerija“ gal būtų pasirodžiusi tik kaip gražus ne itin reikšmingas paveikslėlių rinkinys.

O dabar prieš mane skleidėsi visatos evoliucija, tolimi žvaigždynai, kuriuos mačiau dar tik gimstančius, bet kurie galbūt jau seniai mirę. Mačiau didžiules erdves dengiančias dujų ir dulkių kolonas, kuriose mūsų Žemė būtų tik menkas trupinėlis. Ir mūsų Žemė! Mūsų mažytės Saulės šešėlyje. Žemė, kurioje smulkios ląstelės nežinia kokios jėgos genamos grupavosi, būrėsi, judėjo pirmyn, įgavo neįtikėtinas formas, niekada nesustojo. Galiausiai mes, žmonės, trunkantys mažiau nei visatos akimirka, bet esantys čia ir ją stebintys. Žvaigždės ir žmonės. Ir visa tai iš tos pačios medžiagos. O mūsų mirtingumas? Toks svarbus mums. Bet visiškai nereikšmingas gamtai (ir tai pačiai visatai) – juk gyvybinė medžiaga tiesiog pakeičia formą, teka toliau.

Bet gana. Siunčiu ir jums kiek kosminės tylos ir grožio.

IMG_3410

NGC 5775 galaktika, nuo Žemės nutolusi 85 milijonus šviesmečių. Užfiksuota Hablo kosminiu teleskopu.

IMG_3424

NGC 346 žvaigždžių spiečius. Nuo Žemės nutolęs 210 000 šviesmečius. Užfiksuota Hablo kosminiu teleskopu.

IMG_3420

Saulės užtemimas. Saulė nuo Žemės yra nutolusi 146,6 milijonus kilometrų. Užfiksuota mėgėjiška įranga.

IMG_3414

Žemė, užfiksuota kosminio zondo „Rosetta OSIRIS“.

IMG_3417

Arklio galvos ūkas. Nuo Žemės nutolęs 1500 šviesmečių. Užfiksuota Europos pietinėje observatorijoje.

IMG_3425

Vulkanas Veneroje. Nuo Žemės planeta nutolusi 38,2 milijonus kilometrų. Užfiksuota Magelano radarų sistema.

IMG_3428

Dangiškoji spiralė Erelio ūke. Nuo Žemės nutolusi 6500 šviesmečių. Užfiksuota Hablo kosminiu teleskopu.

IMG_3421

Saturno palydovas Hiperionas. Nuotolis nuo Žemės 1,2 milijardai kilometrų. Užfiksuota „Cassini“ vaizdo mokslinis posistemis.

IMG_3429

Paslaptingasis kalnas Karinos ūke. Nuo Žemės nutolęs 7500 šviesmečius. Užfiksuota Hablo kosminiu teleskopu.

Albume pateikiamas 100 kruopščiai atrinktų mūsų visatos vaizdų. Kaip rašoma albumo įžangoje, žvaigždžių stebėjimas atsirado beveik kartu su žmogumi. Pirmieji mėginimai užfiksuoti žvaigždes atsekami dar Lasko urvuose.

„Kosminės galerijos“ sudarytojas G. Sparrow primena, kad visos šios „fotografijos“ yra ne tik mokslinės iliustracijos, bet ir meno kūriniai, „neturėtume pamiršti, kad vaizdai šiuose puslapiuose yra tiek pat žmogaus rankų kūrinys kaip piešiniai Lasko urvuose ar Lordo Rosse piešiniai. <…> Daugelyje čia demonstruojamų vaizdų buvo parinktos neteisingos ar reprezentacinės spalvos, siekiant perteikti tam tikrus šviesos bangų ilgius ir konkrečias struktūras, ar norint sutalpinti ištisus nematomus pasaulius į mūsų siaurus suvokimo rėmus„.

O čia muzikinis takelis, kuris padės palaikyti nuotaiką likusią dienos dalį.

Rezultatas yra stulbinanti astronominių atvaizdų gausa, kuri atspindi, ar bent ataidi tiek tradicinį, tiek šiuolaikinį meną. Šviesą, kurią mes galime matyti daugelyje šių fotografijų, sugavo mūsų astronominės mašinos po ilgos kelionės į Žemę, kuri truko tūkstančius, milijonus ar net milijardus metų. Kiti vaizdai yra kosminių robotų darbas, kuriam prireikė planavimo ir konstrukcijos dešimtmečių. Iš tolimiausių saulės sistemos dalių jie atvyko kaip pašnibždėti signalai tam, kad būtų sugauti gigantiškų radijo teleskopų ausų. Tai, ką mes darome su ta informacija, tai, kaip ją interpretuojame ir vizualizuojame iš bitų kompiuteriuose į vaizdus šios knygos puslapiuose,  yra neišvengiamai žmogiškas ir galiausiai meninis sprendimas“ G. Sparrow.