Na ir ką aš galiu papasakoti… Tyliu ar kalbu – laikas eina.

Balandžio 5 d. mirė Marcelijus Martinaitis.

Balandžio 6 d. Mažasis Princas atšventė 70-metį.

Balandžio 7 d. mačiau skrendant dvi gulbių rikiuotes.

Balandžio 8 d. labai smarkiai snigo.

ir t.t.

Nesvarbu kas nutinka – tėkmė nesustoja.Vienas dalykas laikui nėra svarbesnis už kitą. Nepakartojamos nei gulbės, nei M. Martinaitis. Galvoju, kad turbūt mano karta suauga – pradedame justi laiko fatalizmą. Kas geriau nei monumentalių asmenybių išėjimas žymi visa ko laikinumą? Juk buvo savaime aišku, kad Justinas Marcinkevičius YRA (ar Sigitas Geda, ar Marcelijus Martinaitis, ar Gintaras Beresnevičius, ar… varge, kiek jų jau daug!).

Baisiausia, kad paskui, po kurio laiko įprantama, jog pvz. Justinas Marcinkevičius yra miręs.

Bet gal per niūriai čia aš… Žinot, juk visada galima prisiminti. Tereikia norėti. Va traukiu jums tris paprastas mano menko gyvenimo akimirkas, kurias nutariau prisiminti. Eilines visai. Tiesiog kaip įrodymą, kad prisiminti galima.

(Kažkuriuo metu pykšteli fotoaparatu, o nuotrauka tampa atminties trigeriu. Na, bent jau man be jų būtų ne kas. Negalėčiau taip pasitikėti atmintimi)

IMG_1394 (Custom)

1. Diena, kai skaičiau prie jūros James Hilton „Pradingusį horizontą“. Buvo stiprus vėjas. Danguje daug lėktuvų kelių.

IMG_20120906_143124 (Custom)

2. Buvau kaime. Valgiau avietes ir pastebėjau dramatiškus debesis.

IMG_20120906_223121 (Custom)

3. Namie. Vakaras buvo toks gražus, kad su Mažuoju šeimos žmogumi išėjome pasivaikščioti palei namus. Dabar tik pastebėjau, kad jis kažkodėl be kelnių…

O pabaigai reveransas M. Martinaičiui. Nes daina lieka (supratot, ką noriu pasakyt).

Gerai nusiteikusio Kukučio daina

Kukutis uždainavo: – Kokia laimė

gyventi ir būti gyvam savaime!

Važiuoti štai ir būti gyvam savaime

net ir tada, kada apleidžia laimė!

 

O kiemo vartuose daina Kukučio klausės

apie jo laimę būti laimingiausiam.

Kukučio beklausydama kartojo:

– Teisingai ir gražiai, žalty, dainuoji!

 

Paskui  abu dainavo susiglaudę…

Savaime pūtė vėjas, draikė šiaudus.

Kukutis arklius suplakė ir nuvažiavo,

o daina toliau viena pati dainavo.