Laimė, normalumas ir literatūra

Švelnus klasikinis kūnas ant viršelio. Aštrus durklas nukrypęs į tarpkrūtį. Apie subkultūrą sufleruojantys papuošalai. Pavadinimas – klausimas. Iliustracija po juo – atsakymas. Viršelis ir pavadinimas dar nė nepradėjus skaityti jau nurodo priešpriešą, aplink kurią vyniosis tekstas – „normalumas“ ir „laimė“. Aštru, ar ne? Taigi, taip ir aš sau sakiau. Bet pavarčiau akis ir atverčiau pirmą puslapį. Nė nepastebėjau, kaip atėjo naktis ir baigėsi arbata su romu.

Paprastai man sunku skaityti knygas apie garsius žmones ar garsių žmonių autobiografijas. Mat smegenų vingiais klajojantis susivėlęs ir baisiai kaprizingas žvėrelis vis ima burbėti, „o kam tai įdomu“, „koks skirtumas?“, „tik pamanykit, ir buvo verta apie tai rašyti knygą?“. Bet būna išimčių. Kaip kad Emile Ajar „Pseudo“ (tik nesiginčykim, kiek tai iš tiesų autobiografija). „Kam būti laimingai, jei gali būti normali?“ taip pat buvo malonus skaitymo atradimas.

Pasakotoja pasikviečia į savo, garsios rašytojos, pasaulį ir nusiveda į tamsius vaikystės užkulisius. Visi jautrumo receptoriai pašiurpsta skaitant apie nykų darbininkų miestą, apie skurdą, apie fanatišką, net žiaurią įmotę. Didelė skaitytojo širdis virpa, jusdama kenčiančią našlaitę. Banga po bangos užplūsta vis šiurpesnės patirtys – pernakt lauke palikta dukra, už bausmę anglių sandėliuke užrakinta dukra, dukra, kuriai neleidžiama skaityti, dukra, kuriai atliekamas egzorcizmas. Jau vienos iš tų patirčių pakaktų visai padoriam romanui, o čia visa liūtis ir kaskart vis baisiau. Svarbiausia, kad viskas tikra. Ir visai netoli. Kažkur prie Mančesterio.

Jeanette pasakojimas apie save klijuojamas iš fragmentų. Tai nėra linijinė kelionė nuo lopšio iki šlovės. Gyvas, kiek ironiškas tekstas šokinėja nuo vieno atsiminimų koncentrato iki kito.

Minėtosios baisios patirtys konstatuojamos pernelyg nedramatizuojant. Bendras vaizdas ryškėja segmentais: jie įsižiebia vienas po kito, susiliečia, galiausiai sukimba į vieningą visumą. Tada paaiškėja, kad iš tiesų viskas, nuo pradžios iki pabaigos, yra būtent taip, kaip reikėjo. Ir kad pabaiga turi sąlyčio tašką su pradžia. Tai yra, pradžioje atsivėrusi tuštuma prisiminimų pabaigoje yra užpildoma. Malonus tūri. Vienas iš „Kam būti laimingai, jei gali būti normali?“ bruožų yra tas, kad Jeanette ne tik pasakoja savo gyvenimą, bet ir paaiškina, kodėl apie jį pasakoja būtent šitaip.

„Galbūt laikas viską sustabdo, bet jo valdos plyti išoriniame pasaulyje. Vidiniame pasaulyje galima patirti skirtingu laiku vykusius įvykius taip, lyg jie vyktų tuo pat metu. Mūsų nelinijiniam „aš“ nerūpi „kada“, bet gerokai labiau rūpi „kodėl“ <…> Pripažįstu, kad gyvenimas turi ir vidų, ir išorę, ir kad daugybės metų atskirti įvykiai gali atsidurti vienas greta kito dėl vaizduotės ir emocijų“ (148 p.).

Pasakotojai svarbiausia motinos figūra. Jai gyvybę suteikia moteris, kurią Jeanette sutinka tik būdama suaugusi. Biologinė motina yra nepažįamoji, kuri niekaip nedalyvauja savo dukros gyvenime, bet nereikia apsigauti – jos nebuvimas taip pat yra vaidmuo. Bandydama suprasti save, savo vertę, Jeanette visada sugrįžta prie nesančios motinos, mat jos nebuvimas jai nurodo, kad būdama kūdikis ji buvo nepageidaujama arba brokuota. Netinkamas, nereikalingas vaikas. Tai didžiulė nuoskauda. Pamotė – dominuojanti vaikystės figūra, nustelbianti tiek tėvą, tiek dukrą. Pasakotoja ne kartą mini jos dydį, „<…> buvo didesnė už patį gyvenimą“, „Dunksojo. Plėtėsi“ (11 p.). Šitaip pabrėžiamas ne tik fizinis didumas, bet ir jos įtaka, galia. Viskuo nepatenkinta, permainingos nuotaikos, panirusi į religiją ir kontroliuojanti, pamotė vis tiek yra vienintelė Jeanette turima motina. Jų nuolatinėje konfrontacijoje – nusivylimas ir meilės troškulys. „Jai patiko istorijos apie stebuklus, tikriausiai todėl, kad jos pačios gyvenimas buvo taip toli nuo stebuklo kaip Jupiteris nuo Žemės. Ji tikėjo stebuklais, nors niekada nė vieno taip ir nesulaukė, – na, gal vieno ir sulaukė, bet tai buvau aš, o ji nežinojo, kad stebuklai kartais aplanko žmones persirengę kitais drabužiais“ (37 p.).

Nuo gyvenimo ir jo pagundų nusigręžusi pamotė akylai stebi Jeanette. Už kiekvieną prasižengimą skiriama griežta bausmė. Savo gyvenime netelpanti ir drauge jo niekuo neužpildanti moteris bando iš podukros užauginti artimą sielą. Fobijos ir kompleksai tampa pagrindiniu auklėjimo vadovu. Motina vadovaujasi Šventuoju raštu. Ir atrodo, kad Jeanette pamotei alegorijos nerūpi: demonai iš tiesų gali apsėsti, velnias – gundyti, Apokalipės raiteliai – įšuoliuoti į namus.

Įsivaizduojate, kiek pavojų, kai tikėjimas toks aistringas? Įsivaizduojate, kaip augti tokioje terpėje? Jeanette motinos normalus pasaulis mums būtų net labai nenormalus. O ji norėtų, kad dukra būtų normali. Net jei šiuo tikslu reikėtų išsikviesti egzorcistą. Savo ruožtu Jeanette norėtų būti laiminga. Jos laimei pakaktų net tokių paprastų dalykų kaip asmeninis raktas nuo namų durų ar leidimas skaityti knygas.

Bet Jeanette nėra silpna. Ji turi labai stiprius sąjungininkus. Tokius stiprius, kad net didžiulė motina nesugeba prasilaužti pro jų gretas. Jeanette atranda knygas. „Aš tikiu grožine literatūra ir istorijų galia, nes taip mes galime kalbėti. Mūsų negali nutildyti. Būdami stipriai sukrėsti neberandame žodžių, mikčiojame, atsiranda ilgų pauzių. Mes užsikertame. O susigrąžiname savo kalbą per kitų žmonių kalbas. Galime perskaityti eilėraštį. Galime atsiversti knygą . Kas nors jau mūsų laukia – sugraibęs reikiamų žodžių“ (17 p.).

Taigi Jeanette‘os pasakojimas apie save – reveransas ją išgelbėjusiai literatūrai, literatūros svarbos refleksija. Nuo A iki Z.

„Kam būti laimingai, jei gali būti normali?“ yra apie visa tai, kas centruoja mūsų gyvenimus ir leidžia būti (kodėl gi ne) normaliems ir laimingiems. Literatūra yra ne šiaip priebėga nuo realybės sunkumų. Tai Jeanette‘os gairės renkantis gyvenimo kelią. Kai tikrovės spaudimas tampa nepakeliamas, Jeanette sugeba save pačią pamatyti kaip literatūrinį kūrinį. „Man prireikė daug laiko suvokti, kad yra dvi rašymo rūšys: kai tu rašai ir kai rašo tavimi. Kai rašo tavimi, yra pavojinga. Leidiesi ten, kur nenorėtum eiti. Žvalgaisi ten, kur nenorėtum žvalgytis“ (57 p.). Gebėjimas atskirti Save nuo Kūrinio suteikia aiškumo. Kas yra tas Kūrinys, klausiate? Turbūt Jeanette‘os atveju tai būtų jos motinos ateities projekcijos, vertinimas. Literatūra padeda Jeanette pamatyti save kitaip, ne tik motinos akimis, praplečia žiūros lauką, leidžia perprasti, kaip formuojasi savęs vaizdas.

Be to, literatūra būsimajai rašytojai yra išsigelbėjimas ir visai proziška prasme. Skaitoma poezija ir proza Jeanette‘ai atskleidžia emocijų, patirčių gelmę, sujungia jos asmeninius išgyvenimus su laikui ir erdvei nepavaldžiu meno universumu, kuriame visa yra intensyvu, išgryninta. Literatūra atveria duris, už kurių nebėra vienatvės.

„Kam būti laimingai, jei gali būti normali?“ – įtraukianti knyga. Eksperimentinis asmenybės augimo dienoraštis. Faktai, nuo kurių pasakotoja nori būti kiek labiau atsitraukusi, pateikiami būtuoju laiku, kitais kartais peršokama į esamąjį. Pasakojimo eiliškumas taip pat nėra tolygus. Svarbiausia, kad pasakotoja pati paaiškina, kodėl pasirenka būtent tokią pasakojimo logiką – „tai nėra metodas – tai esu aš“ (151 p.). Taip pat ši knyga gana tiksliai atsako į klausimą, kodėl reikia skaityti (arba klausytis muzikos, eiti į parodas ir t.t.):