Sveiki, pūkeliai,
Pro šalį šmėžuoja koplytstulpiai, ledynmečių pėdsakai, grybautojai, gandrai, žodžiu, Žemaitija. Automobilis šokinėja kelio kalniukais ir jų nelygumais (lopas ant lopo ir dar lopas), o aš rašau jums laišką. Iškart atsiprašysiu jei būsiu kiek irzli – baisingai pavargau nuo perdėm kultūringos dienos: baigianti apsamanoti ir žemėn susmigti Viliaus Orvydo sodyba ir kažkuo sieruotu dvokiąs šaltojo karo muziejus (3+5 eurai = apiplėšimas). Nieko daug nekomentuodama įklijuoju jums vaizdelių iš sodybos. Šaltojo karo muziejaus neafišuosiu. Pakaks pasakyti, kad dairydamasi į ten saugomą medžiagą sužinojau, jog sprogus atominei bombai išgyvensiu, jei spėsiu kniūbsčia parkristi kokiame tais griovyje.
Tikslingai nesiimu pasakoti Apie sodybą ar jos įkūrėją – pasiskaitykite, susidomėkite ir kol tas grožis tebėra – apsilankykite patys. Pasakysiu tik tiek, kad joje daugybė dalykų, kuriuos galima pamatyti visai atsitiktinai, kurie yra „paslėpti” nuo lankytojų akių. Jokių nuorodų ir rodyklių. Pavyzdžiui, šis medituotojas, visiškai nematomas po sodybą einantiems išmintais takais – pasislėpęs rąstais užverso kalniuko dauboje.
Kai rašau jums jau važiuojame namo. Vakaras. Beveik miegantis vaikas nuo galinės sėdynės vis sukvarksi, „kur raketa?”. Vyras autopilotu kantriai kartoja tą patį atsakymą, „rusai išsivežė”. Gidė ekskursiją Šaltojo karo muziejuje pradėjo pasakydama, kad štai šioje vietoje buvo laikomos raketos. To pakako sutelkti absoliutų Vinco dėmesį.
„Kur raketa?”
Ir vėl iš naujo, ir taip toliau.
Esu pavargusi, visai sau svajočiau ką nors apie tai kaip sidabriniu kostiumu keliauju į kosmosą (3088 m.) – tolimoje planetoje vyksta karas tarp humanoidų kolonistų ir vietinės protaujančios rūšies atstovų, gabenu mirtinas dujas a la ipritas ateiviams, o nuvykus uvieton galiausiai persimetu į vietinių pusę (klasikinis scenarijus). Vietoj to rašau laišką. Noriu rašyti laišką, noriu, kad beveik justumėte menką karvašūdžių kvapą kai brėždama raides periferiniame regėjimo lauke matau bandas karvių, kad žinotumėte, jog popierių ir mano rankas apšviečia besileidžianti saulė. Trumpiau tariant, kad šis laiškas gimsta keliaudamas, kratydamasis kalvomis, šviesos, vaizdų ir garsų apsuptyje. Kad mano rašmenys išklaipyti vibracijos. „Gal uždėti Prodigy?”, kaip tik klausia vyras, matydamas, kad tuoj tuoj nuo viso to nuostabiai banguoto kraštovaizdžio prasidės jūrligė. Kur jau… Radijas groja erzinančią „Bohemian Rhapsody” – varge, nėra kitos dainos, kurios taip nekęsčiau automobilyje. Neklauskit, kodėl. Tiesiog.
Paprastas tas mano laiškas, tiesiog priminimas sau pačiai, kad pasiilgau ranka rašytų laiškų. Jie iš mano ar į mano namus šiuo metu keliauja gana retai. Žiūrėdama į savo draugų rašyseną tikiu, kad egzistuoja portalai, padedantys transportuoti savo asmenybės atšvaitą erdve. Kai išlankstau laišką ir akimis pasitinku parašiusiajam būdingą raidžių kryptį, formą, dydį, pajuntu jį ar ją visai greta. Rašysenos ypatumai, įvairūs marginiai paraštėse – visa tai siejasi su tuo, kaip tas žmogus juda, su jo manierizmais, gestais, balsu. Elektroniniai laiškai to niekaip neperteikia.
Šį laišką kreivoju ranka. Bet grįžusi perrašysiu kompiuteriu. Tarkim vien dėl to, kad ir pati vos įskaitau, ką iš mano ir šiaip ne paties dailiausio rašto daro Žemaitijos keliai.
Visą tą pagraudenimą apie laiškus iššaukė viena knyga. Apie ją iš tiesų ir planavau rašyti, bet nukrypau į dausas ir nuotraukų sklaidymą. Bandau pasitaisyti – štai knyga, nesupainiotkit su Michailo Šiškino „Laiškų knyga”.
Tai viena iš tų knygų, kurias galima pasidėti kur nors ant „kavos staliuko” (na, čia tas dalykas, kuriuos turi dideliuose namuose gyvenantys ir visus daiktus super-glue savo vietose klijuojantys stilingi žmonės) arba tualete, o gal dantisto laukiamajame. Knyga ir yra tai, ką skelbia jos antraštė ir paantraštė. Ji plyšta nepaprastai senais ar visai moderniais laiškais: karalių, prezidentų, karių, rašytojų, pačių įvairiausių personažų. Kiekvieną laišką lydi tam mažas knygos sudarytojo parengtas paaiškinimas. Kai kurie laiškai iliustruojami jų originalų fotokopijomis, kai kurie jų autorių portretais ar asociatyviomis iliustracijomis. Kaip kad, pastarosios pavyzdys, šis ponios Shigenari atsisveikinimo laiškas savo karvedžiui vyrui 1615 m.
Arba DNR modelio kūrėjo laiškas sūnui:
Ar Virginios Woolf priešmirtinis laiškas vyrui:
Pripažinsiu, sklaidydama šią knygą įsitraukiau, kaip kad įsitraukiama į kokį paskalų žurnalą. Laiškų rinkinys nereikalauja nuoseklaus skaitymo ir įsigilinimo: galima versti, praversti, pradėti nuo vidurio ar nuo 33 puslapio. Laiškai dažniusiai gana trumpi – telpantys į vieną puslapį, o jei ilgi, tai tikrai „kabinantys”, kaip kad vienos misionierės laiškas dukrai apie masektomiją be nuskausminimo. Kai kurie laiškai labai šmaikštūs, pavyzdžiui, mažo berniuko laiškas Niksonui, kuriame prezidentui patariama valgyti daržoves. Dar kai kurie visiems pažįstamo „coelho” stiliaus, trykštantys gyvenimo išmintimi ir amžinosiomis tiesomis. Vieni skaitytojui tokius vertins, kiti kaip tik šnypš ir purtysis.
Kaip supratote, vartyti ir skaitinėti „Laiškų knygą” visai įdomu. Kitas dalykas – jos vertingumas.
(Vienas iš smagesnių laiškų – Ray Bradbury atsakas robotų bijančiam žmogui)
Jei skaitytojas rankose turi nuoseklų kažkieno susirašinėjimo rinkinį gal ir galima kažką daugiau sužinoti apie tą žmogų, kartais toks rinkinys padeda geriau suprasti, pavyzdžiui, kūrėjo kelią – jo prokrastinaciją, rutiną, proveržius ir t.t. Paskiri laiškai dažniausiai tėra savo vietos bendroje dėlionėje nerandantys fragmentai. Įdomūs patys savaime, bet kažin ar labai informatyvūs. Pagal dalį sunku spręsti apie visumą. Sunkiausia įvertinti buvo būtent „skaitomiausius” laiškus – šmaikščius, nuo netikėtų siuntėjų, netikėtiems gavėjams. Perskaitai, gal net susijuoki, o paskui užslenka toks bendras WTF jausmas. Nebežinai, ar knygą skaitai, ar „9gag” vartai.
Kita vertus, kai kurie laiškai įstrigo, kaip kad Aldous Huxley žmonos laiškas, kuriame nupasakojama A. Huxley mirtis. Nors gal man tapi įstrigo tik dėl to, kad per vieną savaitę surijau iškart dvi jo antiutopijas.
Pati knyga, kaip jau minėjau, daili, gražiai iliustruota. Tiesa, kai kuriose vietose justi klibantis vertimas (o gal ir pats knygos sudarytojas kartais pajusdavo atgrubnagiškumo priepuolį), „Artėjant Pilietiniam karui 1861-aisiais 32 metų teisininkas Sullivanas Ballou namie paliko du sūnus ir žmoną, santuokoje su kuria gyveno penkeriue metus, prisijungė prie kovotojų ir tapo Sąjungininkų kariuomenės majoru. Tų metų liepos 14 dieną aiškiai suvokdamas, kad laukia itin pavojingas laikas, parašė žmonai gražų laišką ir iškalbingai įspėjo apie jo tykančius pavojus<…>” (242 p.) taip bei panašiai tęsiama ir toliau. Komentuoti nereikia, turbūt ir taip dantis suskaudo nuo „pavojingo laiko” ir „santuokoje su kuria”.
Pastaruoju metu imdama į lietuvių kalbą verstą knygą dažnai pajuntu krustelint nerimą – ji bus lietuvišką ar angliška ( a la google translate)? Svarstydama apie šį didžio liūdesio metą nudelbiu akis į savo sidabrines tampres. Vyras sakė, kad jos labai baisios ir galiu dėvėti daugiausiai du kartus per savaitę.
Toks tat mano gyvenimas.
Rašykit laiškus. Gal net išsiųskit.
much love, K
Leave A Comment