Kas, kad žinau, jog liūtai (jie) yra tingūs, o visus šeimyninius darbus nudirba liūtės… Skulptūros ir bareljefai – visur pozuoja kuo didesniais karčiais pasipuošę Jie. ir negali sakyt, kad tai Jiems netinka.

Turiu visą kolekciją liūtų – prancūziškų ir lenkiškų, lietuviškų ir nuo Adrijos jūros. Kartais pats liūtas susiranda mane kai to nesitikiu. Va, valiau mūsų nusipirktos spintelės rankenėlę (maniau, kad kažkas ten užklijavęs kramtomos gumos gabalą) ir iš po juodėsių išlindo liūdnas liūto veidas.

Kaip koks priminimas, kad grožis visada gali užklupti netikėtai. Grįžtant prie paties liūto. Ar jis neprimena paties liūdniausio liūto pasaulyje? Liucernos liūto?

1820 metais uoloje iškaltas liūtas yra memorialas šveicarų kariams 1792 m. gynusiems Mariją Antuanetę. Tuomet apie 700 šveicarų sargybinių ir kitų pareigūnų žuvo gindami rūmus, kuriuose karališkosios šeimos jau nė nebebuvo… Gynėjai nežinojo, jog jų karališkieji darbdaviai mėgino pabėgti nuo giljotinos.

Šveicarų gvardija visais laikais garsėjo kaip ištikima jėga. Šiandien jie žinomi kaip Vatikano sargai.