Šios dienos, šios savaitės  ir net atspindys rytinės kavos paviršiuje – viskas apie skambėjimą. Kažkokia minčių polifonija. „Ką daryti? Kaip daryti? Jei… Ne. Gal?“. Taip stumiuosi per projektą, kuriame dabar dalyvauju. Vienas etapas lyg ir baigiasi. Kažkas sakė, kad per daug rūpinuosi, kad koks skirtumas. Taigi. Koks skirtumas.

IMG_2353 Iš tiesų tai mane kiek graužia sąžinė, kad taip apleidau savo tinklaraštį. Tai nutiko ne tik dėl spaudžiančių darbų, bet ir dėl vieno naujo žaislo mūsų namuose. Mr. Kindle. Kad kažkas negerai supratau tik tada, kai skaitydama naujausią „Yes!“ numerį ėmiau pirštu baksnoti man nežinomą žodį. Tik po kelių bakstelėjimų prisiminiau, kad popieriniame žurnale nereikia tikėtis iššokančios žodyno lentelės.

Apgailėtina. Žodžiu, mano naujas džiaugsmas suryja visą mano laisvalaikį – niekas nemato, kad tonomis siurbiu pačią baisiausią literatūrą apie elfus, vilkolakius, užkerėtus kardus ir t.t. Naktį sapnai įtraukia į tirštaspalvius laukinius pasaulius, o rytais kol neišgeriu kavos beveik tikiu, kad tie pasauliai tebespurda už sandariai uždarytų buto langų. Ir net dieną kartu su Mažuoju šeimos žmogumi einant kakavos ar pas antis ar pan., net tada kartais atrodo, kad koks pernelyg greitai iš už kampo išnėręs žmogus iš tiesų gali būti formą gebanti keisti būtybė ar koks magiškas pabėgėlis.

IMG_2370Dažniausiai vakaras mane išgydo. Nurimstu. Kol viskas prasideda iš naujo. Arba kol ateina savaitgalis ir nusivilioja į kokį nors užutėkį prie Kintų, kur spengia tyla, pažeme tumuluoja rūkas ir atrodo, kad žengus dar žingsnį toliau po kojomis dumbančiomis pakrantės žolėmis iš tiesų atsivers koks nors portalas į kitur.

IMG_2348Taip taip. Čia matote nuotraukas iš vieno tokio savaitgalio. Važiavome į Ventės ragą. Stabtelėjome slaptoje vietelėje prie Kintų. O tada stabtelėjome Ventės rage. Sėdėjome su Greta prie švyturio. Mus supo tyla. Tokia, kokios nei viena seniai negirdėjome. Švari erdvė, rūko kuriama tuštumos iliuzija prieš akis. Skamba kiek romantiškai. Ką padarysi. Buvo labai ramu. Tokia mini sanatorija. Prisimenu, kad buvo labai sunku atsikelti nuo to kiek krypuojančio suoliuko ir pajudėti atgal į miestą, triukšmą, darbus, reikalavimus, terminus.

Beje, tos išvykos metu fotografavome knygą.

IMG_2373Knygą, kuri labai labai. Marinos Stepnovos „Lazario moterys“ (išleido „Tyto alba“). Apžvalgą įdėsiu kitą ar dar kitą dieną. Laukia savo eilės išeiti į dienos šviesą www.kulturpolis.lt Kol kas tik dalinuosi daugmaž atsitiktinai parinktu kąsneliu iš pačios knygos. Kad pajustumėte jos skonį.

„Porą sykių, stipriai prisigėręs, Lužbinas neatgaudamas sąmonės permiegojo su kažkokiomis priklydusiomis merginomis, gal ir neblogomis, viena jam net skambinėjo porą savaičių iš eilės, gundydama naminiais kepsniais, nemokamu seksu ir namų jaukumu. Bet Lužbinas pamėgino įsivaizduoti, kas bus, kai seksas ir pyragaičiai pasibaigs, – reiks keltis, apie kažką kalbėtis, kažką veikti, linksminti iš esmės mažai pažįstamą būtybę, paisyti jos niekam neįdomios (net jai pačiai) nuomonės.

Ne, atleiskite.

Dėl viso pikto jis apskritai liovėsi gerti“ (356 p.).

IMG_2395Knyga gal tiek stipriai manęs nepričiupo kaip M. Šiškino „Laiškų knyga“ (na, žinot, lyginu, mat šiuolaikinė rusų literatūra). Bet tikrai gera. Skaitydami pergyvensite ne vieną dešimtmetį, kartais bus nejauku, o kartais spaus širdį, kartais beveik norėsite verkti, o kartais vėl ir vėl grįšite prie kokios nors eilutės galvodami, kad labai gerai pasakyta. Jei dar supirkote ne visas šventines dovanas – šią knygą tikrai galite įrašyti į sąrašą. Nes kalbant apie dovanas, tikrai atsiprašau, bet tai ką knygynai siūlo kaip tinkamiausius pasirinkimus „mamai“ ar „tėčiui“ kažkiek erzina. Stereotipai yra gerai – mūsų šviesa ir tiesa, kaip lengva su jais eiti per gyvenimą. Bet jei būsime sąžiningi – jie tikrai žeidžia. Jei jau dovana „jai“, tai būtinai kepinių knyga, aukštosios mados albumas (menas!), jei „jam“, tai galima pasiūlyti knygą apie mafiją ar darbo kalendorių odiniais viršeliais. Ir tai tik viršūnėlės. Varge, varge. Lėlytės ir gangsteriai. Kelintu dešimtmečiu tai kvepia?

Bet neleisiu sau putotis. Vietoj to įdedu kelias gražias Beno Šarko fotografijas. Didysis šeimos žmogus su Klaipėdos šamaniškuoju menininku ne per seniausiai apturėjo fotosesiją.

Gėrėkitės. O aš pasistengsiu jūsų taip smarkiai nebeapleisti.

Vienas.

Benas ŠarkaDu.

Benas ŠarkaIr viena mano mylimiausių.

Benas Šarka

P.S. įrašo pavadinimas atėjo iš G. Stein raštų. Kažkaip atitiko nuotaiką.