„Pasakojimai visada jus aplenkia. Net jeigu tai tik apmatai. O mes palengva susiliejame su jais ir patys imame juos maitinti. Surandame šarvą, įtalpinsiantį ir išbandysiantį mūsų charakterio tvirtumą. Taip miname savo gyvenimo įtaką” 180 p.

Kadaise buvo „Anglas ligonis”. Skaičiau jį ir svaigau turtingu pasakojimu, egzotiškais prieskoniais. M. Ondaatjė ten man rodėsi švelnių prisilietimų meistru. Prisimininai, ilgesys, praradimas, meilė, smėlis, sodo žaluma, ramybės sklidina vila, karas… Sužeisti personažai linko vienas link kito, stiprėjo. Pasakojimo gija vyniojosi pirmyn, atgal, pirmyn. O paskui dar buvo Anthony Minghella filmas su Ralph Fiennes, Juliette Binoche, Kristin Scott Thomas – aktoriais, kurių akyse atrodo slepiasi viso pasaulio liūdesys. Nieko keisto, kad „Anglas ligonis” peraugo pats save – tapo simboliu. Pakanka sužnibždėti, net visai tyliai, „Anglas ligonis” ir išsiskleidžia platus asociacijų laukas – meilė, netektis, egzotika, ilgesys, veržimasis ir t.t.

Jau turbūt sutrikę gūžčiojate pečiais ir ruošiatės paklausti ar kartais nesupainiojau apžvelgiamų knygų. Ne. Tiesiog bandau pasakyti, jog šis autorius kelia labai stiprias išankstines nuostatas. Nes, po galais, jis juk parašė „Anglą ligonį”!!! Ir net jei pati mėginčiau tai pamiršti iš visų jėgų – jo naujos knygos viršelis nelemtai paslaugiai pasistengs, kad taip neatsitiktų.

Šiaip tas viršelis visai gražus. Man patinka mėlyna spalva. Bet gal judėkim prie knygos.

Kačių stalas iš tiesų yra stalas. Jis stovi dideliame laive, keliaujančiame iš Ceilono į Angliją, ir yra tikra kapitono stalo priešingybė. Kačių stalo kaimynai – spalvingi ir keisti personažai. Pagrindinis herojus su dviem bičiuliais taip pat pietauja prie šio stalo. Tai – Maina, berniukas, kuris keliauja pas mamą, bet nėra tikras ar ją atpažins. Maina retrospektyviai pasakoja apie tris savaites trukusią kelionę, jos metu patirtus nuotykius, užsimezgusias pažintis. Pasakojimas nėra vientisas, kartais Maina iš kelionės prisiminimų išnyra į artimesnę praeitį, kur yra ne tik suaugęs, bet dar ir garsus rašytojas.

Jau galima suprasti, kad didžioji pasakojimo dalis vystosi uždaroje erdvėje – laive. Pastarasis gana didelis, su keliais deniais, kuriuose pagal klases pasiskirstę keleiviai, su paslaptingais laivo viduriais. Įdomu tai, kad uždara veiksmo erdvė nepasidaro nuobodi – kelionės metu veikėjai vis geriau pažįsta savo bendrakeleivius, vis geriau naršo patį laivą, pamatydami įdomiausias jo vietas – pradedant prabangiu kapitono tualetu, baigiant egzotinių augalų sodu triumuose.

Knygos anotacijose tvirtinama, kad kelionė laivu yra „Istorija apie tai, kaip vaiko kelionė vandenynu tampa kelione į suaugusiųjų pasaulį„. Būtent tai išskiriama kaip pagrindinė romano ašis. Ir iš tiesų, Mainos ir jo bičiulių patirtys intensyvios, verčiančios ne tik juoktis, bet ir susimąstyti, pažintys praturtinančios. Išlipę iš laivo jie yra kitokie nei įlipo į jį, o ir pati kelionė vėlesniame gyvenime tampa lyg ir kokiu atskaitos tašku. Tas trijų savaičių laikotarpis vaikams buvo viena didžiųjų gyvenimo pamokų. Bet „kelionė į suaugusiųjų pasaulį” – nežinau. Kiek per stipru.

(Čia ne kelioninis, bet krovininis laivas prie Galway)

Galima kalbėti ir apie kelionę iš vienos kultūros į kitą. Arba galima kalbėti net ne apie kelionę, o apie laivą. Būdamas tik transporto priemone, plaukimo metu jis funkcionuoja ir kaip laikinas mikropasaulis. Jame galioja tam tikros taisyklės, egzistuoja klasės, yra kasdienė rutina. Sumažintas mūsų pasaulio modelis, pasižyminintis stulbinančiu efemeriškumu, mat kelionės metu užsimezgantys saitai tarp žmonių gali akimirksniu išsisklaidyti vos pasibaigus tai kelionei. Pažįstama situacija? Išvažiuojate atostogauti, susipažįstate su artimomis sielomis, apsikeičiate pašto adresais, pažadate lankyti vieni kitus, grįžę namo sukurpiate vieną laišką, bet tuo viskas ir baigiasi. Aišku, čia nėra taisyklė, bet taip jau būna – visos tos išvykos yra ne kas kita kaip paralelių gyvenimų testavimas – gera, gražu, bet būti įmanoma tik viename.

Tad ir Maina laive susidraugauja su dar dviem berniukais, Ramadinu ir Kasijumi,  jie veik nuolat būna kartu, bet baigiantis kelionei draugų ryšys nutrūksta dar neišlipus iš laivo. Vėliau Maina palaiko ryšį su Ramadinu, bet niekad nebesusitinka su Kasijumi, nors jo nepamiršta. Laikinoje laive egzistavusioje bendruomenėje jie buvo artimi draugai, bet laivui atplaukus į krantą bendruomenė iširo, tad ir jos nariai atitrūko vieni nuo kitų. Laivas įveikia nemažą atstumą, bet jo keleiviai nelabai jaučia tirpstančias jūrmyles – kelionę ir jos žadamus pokyčius jie reflektuoja labai epizodiškai. Man ryškiausias pasirodė kelionės Sueco kanalu momentas. Tik matydami ir girdėdami nakties tamsoje pro šalį slystančius svetimus krantus, berniukai iš tiesų stabteli ir pasiduoda apmąstymams.

„Ir supratome vieną paprastą, bet svarbų dalyką: gyvenime sutiksime daugybę įdomių nepažįstamųjų, o jie praeis pro šalį, nė nepastebėję mūsų”. 130 p.

Čia du laivai, kuri nesusiję, bet vis tiek sutapo.

M. Ondaatje yra turtingo, sodraus teksto meistras. „Kačių stalo” pasakotojas lengvai šokinėja nuo vieno atsiminimo prie kito, kartais jis pateikia tik fragmentą, o bendrą vaizdą baigia konstruoti vėliau. Nesupraskite neteisingai – pasakojimas nėra chaotiškas – yra elipsių, bet jos neišmuša skaitytojo iš vėžių. Sėdinčius prie pietų stalo jis iš pat pradžių pristato vos paminėdamas, išsamesnę informaciją pateikia vėliau, kartais net pakeisdamas išankstinę nuomonę, sąlygotą pirmojo įspūdžio. Lyg kalbėtų ne prisimindamas, lyg vėl plauktų iš naujo.

Maina apie bendrakeleivius papasakoja nemažai, atkuria ištisus pokalbius su jais, bet niekada nuo jų nenuplėšia paslapties šydo. Jie lieka tokie, kokie šiaip ir yra žmonės – leidžiantys apie juos žinoti tik tai, ką jie patys pasirenka išduoti apie save.

Vaikai keliauja vieni, tad neturėdami juos griežtai prižiūrinčių suaugusiųjų, tiki, kad jiems negalioja kitus kaustančios elgesio taisyklės. Draugai nedvejodami neria į keistus nuotykius, šnipinėja keleivius, sprendžia susigalvotas mįsles. Būdami smalsūs susidraugauja ir su kai kuriais suaugusiais. Vieni jiems pasakoja apie augalus, kiti apie meną, treti apie meilę.

„Madonai suteikta išmintis: ji mato visą paveikslą, žino, kokia mirtis Jo laukia. Ir nesvarbu, kad vietinė dailininkui pozavusi mergiotė nesugebėjo savo veidu perteikti žinojimo. O gal ir menininkas nesugebėjo jo perteikti. sukurti tegalime mes, žiūrovai, perskaitantys jos veide ateitį. Nes tai, kas nutiks jos sūnui, nulemta istorijos. Nes šios tragedijos atpažinimas – žiūrinčiojo akyse”. 198 p.

Čia mūsų jūra kai mums melancholija.

Jau minėjau, kad M. Ondaatje mane suviliojo turtingu pasakojimu ir egzotiškais prieskoniais. To bus ir „Kačių stale„. Bet iškart perspėju, kad šis romanas… nėra „Anglas ligonis”. Tuo viskas ir pasakyta.

„Ponas Invernio ir jo šuo pernelyg aiškiai man priminė mūsų virėją Ganepalą, aš jo ilgėjausi, – atėjus pietų metui, jį nuolatos lydėdavo gauja paklaikusių valkataujančių šunų, kaukiančių vienu balsu it bepročių choras, jam mojuojant mėsos gabalu, kurį jis galiausiai mesdavo į gaujos vidurį. Popietėmis dažnai rasdavau jį miegantį, apsikabinusį tuos šunis. Iš tikrųjų miegodavo tik Ganepala, o šunys mandagiai gulėdavo šalia ir stebėdavo vienas kitą, trūkčiodami antakius”. 123 p.

Skaityti patiko. Perskaičiau greitai. Bet tai nėra knyga žemės drebėjimas. Kiekviena tokia ir negali būti. Ar gali?

 „Visi suaugome dar netapę suaugusiaisiais. Ar kada nors esi apie tai pagalvojęs? 247 p.

 

Michael Ondaatje „Kačių stalas”,

Tyto Alba, 2013 m. 258 p.

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas.