Aš myliu kates. Katės myli mane. Tiesa, dvi mano paskutinės savo gyvenimą baigė tragiškai. Viena nusižudė iššokdama iš penkto aukšto. Kita susirgo ir neatsigavo net gelbėjama veterinaro (na, bet šią ir iš prieglaudos parsinešiau pusiau nuplikusią, tad gal nereikia stebėtis).
Taigi, aš myliu kates. Katės myli mane. Lyg ir viskas būtų gerai, bet mano vyras kačių nekenčia. Šiaip tai gana keista, nes jis kaip koks magiškas švyturys traukia visus keturkojus gyvūnėlius. Pamatę Didįjį šeimos žmogų, jie ima glaustytis jam apie kojas, laižyti rankas, lipti ant kelių ir t.t. Gaila žiūrėti, jei tie keturkojai gyvūnėliai yra katės – jų pusėn siunčiami kreivi vyriški žvilgsniai, jos vaikomos atgalia ranka ir pasibjaurėjimo sklidinais murmesiais. Esą egoistės, esą smirdalės, esą plaukuotos ir visokios kitokios.
Kaip jau galite nuspėti – katės mūsų namuose nėra. Bet vykdau slaptą programą.
Štai ir dabar rengių šį įrašą vien norėdama savo brangiausiajam priminti, kad nepaprastai protingi ir kartais net labai Vyriški rašytojai vertino kates. Už jų nepriklausomybę, meilumą, pūkuotumą, murkimą, grakštumą, švelnumą, kvapnias letenėles, švarą ir galiu tęsti, bet patys suprantate, kad vardinti tokiu atveju baigčiau tik rytoj.
Dėl to einu tiesiai prie reikalo. Ir pradedu turbūt didžiausiu kačių gerbėju, kuris net savo sūnų palikdavo patį vieną katės F. Puss priežiūroje. Kas išdrįs pasakyti, kad Ernestas Hemingvėjus nebuvo vyriškas? Būtų tas pats kaip ant savęs spjauti… O juk jis vienu metu turėjo virš 50 kačių (bent jau taip byloja istorija).
(Šioje nuotraukoje be kačių matyti ir dar vienas man patinkantis dalykas – plaukuotas vyriškas torsas. Ach…)
Kaip matote tikras vyras atrodo natūraliai net su pūkuotomis katėmis.
Kitas puikus pavyzdys – Markas Tvenas. Jis mėgo glostyti kates, nes jų murkimas ramino garsųjį rašytoją.
O čia Džekas Keruakas su juodu katinėliu.
Kaip be prancūzų! Žanas Polis Sartras.
.
Ir paskutinis smūgis.
Įtariu, kad jau atpažinote vylingąją Čarlzo Bukovskio šypsenėlę.
Taip, jis fotografavosi ne tik su nuogomis moterimis. Kodėl klausiate?
Kaip matote, mylėti kates nėra gėdinga. Jaučiuosi žengusi dar vieną mažą žingsnelį link tikslo. Einu apdovanosiu save keliais eilėraščiais ir išsidžiaustysiu skalbinius.
Prisiminiau dar vieną kačių mylėtoją, labiau dailininką nei rašytoją – Edwardą Gorey. Jis su savo kraupiais eilėraštukais tikrai negali būti pavadintas moterišku, o kad katės buvo jo gyvenimo palydovės (po mirties jis, atrodo, joms ir turtą užrašė)- čia įrodymas: http://whyevolutionistrue.files.wordpress.com/2013/02/edward-gorey-kitties.jpg
Tiksliai! Jau kurį laiką svajoju apie jo abėcėlę 🙂
Aš taip pat, ne tik dėl to juodojo humoro, bet ir dėl iliustracijų 🙂
Kažkaip įtariu, kad mūsų namuose aušta dar vienas užsakymas iš The Book Depository 😀
O aš manau, kad katės nereikia… Ir pritariu tavo vyriškiui… Tiksli argumentacija kada nors prie taurės vyno…
Bet tai kad tu negeri… 🙂
Vadinasi argumentacijos ilgai teks laukti 🙂