Atsipūskit, draugai. Pagaliau įrašas, kuriame jūsų niekas nevers grožėtis mano suknelėmis ar klausytis apie mano mizerį. Pamaniau, kad jei jau kantriai čia užsukate – tikrai nusipelnote susipažinti ir su tikrai įdomiais žmonėmis. Su keliais jau supažindinau.

Šįkart prisikalbinau Marijų Širvinską. Prisipažinsiu, kad jis mane šiek tiek baugina. Nuo pirmos pažinties pastebėjau, kad jo moralės normos yra labai aukštos, kad jis principingas, linkęs siekti teisybės. Žodžiu, visiška mano priešingybė (kosminės gėlės, sapnų draugai, plunksnos ir peiliai – neapčiuopiama per apčiuopiamą).

Marijų galite išgirsti Žinių radijuje. Jį galite rasti spaudoje. Užsukti į jo tinklaraštį. Arba perskaityti jo pirmąją knygą „Šlapias spalis“ (LRS 2012 m. pirmosios knygos konkurso nugalėtoją).  Jėėėj, šampanas, braškės ir fejerverkai!!!

Tataigi, surašiau šiokių tokių klausimų, nusiunčiau Marijui, jis man atsiuntė atsakymus. Tada šiek tiek žiūrėjau į juos ir kontempliavau man neįprastą, turtingą stilių. Perduodu jums. Skaitykite, susipažinkite, neįsimylėkite (šio teksto herojus yra vedęs).

IMG_7184

Čia pats Marijus Palangoje. Prieš kokį šviesmetį. Žiemą. Arbatinių rožių fone.

Marijau, tu sportuoji? Pavyzdžiui, rytinė mankšta, tam tikra trasa dviračiu dukart per savaitę arba jogos užsiėmimai?

O taip! Bet tai netyčinė sportinė veikla. Dviratį minu visai netyčia kiekvieną dieną, nes kitaip tiesiog negaliu. Jeigu man koks plėšikas kaip tame anekdote pasiūlytų rinktis: dviratis arba gyvybė, aš atsakyčiau – gyvybė, nes man tai beveik vienas ir tas pat. Jeigu be kompiuterio dar galiu pakentėti ištisą savaitgalį, tai vos vieną dieną neprasimynęs jaučiu abstinenciją – toks tad stiprus šis kuo natūralesnio judėjimo poreikis.

Tikiuosi, įgusiu ir užsigrūdinsiu vairuoti dviratį net žiemą. Kaip kad įpratau gyventi be mašinos. Atpratęs nuo jos sau keliu užduotį, įsipareigojimą be šito daikto pratempti kuo ilgiau – kad ir iki senatvės, kai ims girgždėti sąnariai ir nebepaklus kojoms pedalai.

Po teisybei, vienas pagrindinių motyvų man gyventi sostinės Antakalnyje yra patogus susisiekimas dviračiu – čia tįsta turbūt vienintelis padorus takas visame mieste, palei upę. Pasakysiu dar daugiau: aš net į Klaipėdą noriu kraustytis genamas kelių akstinų, iš kurių svarbiausi du – tai jūra, marios, iš jos kylantys kranai ir kiti privalumai, o taip pat neprasta infrastruktūra dviratininkams.

Kur šiuo metu dirbi? Esi laisvai samdomas ar kažkur prisirišęs?

Vienu metu žiemą kūriau televizijai, radijui, spaudai, kultūrinei žiniasklaidai ir net turėjau PR reikalą – penki diskursai viename, penkios skirtingos medijos, bet daugmaž apie tą patį. Šiuo metu kaip laisvas autorius rengiu Žinių radijo laidą „Aktualioji kultūra“, nors sakydamas „laisvas“ jaučiu apsigaunąs, mat ją kurti esu įsipareigojęs iki metų galo. Tad ir Klaipėdos klausimą dar tenka atidėti ateičiai.

Marijus-Gailius.-Slapias-spalis_article_full

Papasakok ar buvo lengva pradėti rašyti knygą? Žinai kaip sakoma liaudyje, jei gali rašyti – nerašyk tai gali gana stipriai demotyvuoti norintįjį ištraukti savo kūrybinius bandymus.

Kaip subtiliai susuktas tavo klausimas: ar buvo lengva pradėti?! Regis, tikėtumeisi klausimo: ar sunku buvo parašyti knygą, galų gale, ar ne didesnis išbandymas yra užbaigti pradėtą nei pradėti pradedamą (pirmą puslapį, skyrių, knygą, projektą, šį interviu, užduotį, dviračių trasą, vedybinį gyvenimą etc.), betgi ne – pati čiumpi už šaknies ir pradedi nuo Big Bang, nors švelniai.

Taigi, ar buvo lengva pradėti… Prisipažinsiu: lengva. Nes tai buvo naivus it kokios šešiolikmetės užmojis kažką sukurti (sakau „šešiolikmetės“, nes būtent mergaitės paauglystėje dažniau imasi kūrybinių bandymų, ne berniukai). Tai buvo natūrali, vidinė vara, neutralizacijos reakcija suvirškinti savy dvejopus tirpalus – šarminį lietuvio žurnalisto ir rūgštinį eksperimentuojančio emigranto. Kūrybinę reakciją katalizavo perkrova svetimam krašte, intelektinės veiklos, kalbinės raiškos ir prasmės trūkumas ir išgyvenimų perviršis apsigyvenus Paryžiuje. Tad liko šitą virimą sudėti į tekstus.

Kokia buvo „rašymo“ virtuvė? Kaip ieškojai idėjų (ar jos nusileisdavo it šventos dvasios dovanos), po kelis kartus perrašei noveles, žodžiu, kaip atrodo tamsioji rašytojo darbo pusė?

Vienas svarbiausių uždavinių ruošiant literatūrinius produktus rašymo virtuvėje, žinoma, yra išvengti tokių klišių kaip „rašymo virtuvė“. Bet ne visad pavyksta! Štai knygoje randamam palyginimui „truputį strazdanota, it nežymiai cinamonu pabarstyta“ sukurti sugaišau kokias spetynias minutes, nes reikėjo kažkaip pakeisti įkyrų būdvardį. Didelė sėkmė, jei palyginimas, metafora, tirštesnis sakinys pats išsyk sužybsi sąmonėje – pagal tokių literatūrinių priemonių tankį juk apsprendžiamas talentas. Štai dabar vėl skaitau Jurgio Kunčino „Tūlą“ ir tik aikčioju sakinys po sakinio, o kitąkart nuo vaizdingos vietelės net šiurpas nubėga.

Ką daryt, kad protas veiktų didžiausiu kūrybiniu režimu, kad kasdienybėje palaidai kaip kvarkai klaidžiojančios mintys suliptų į sakinius, tirštus kaip virš upės išpurtę rūko tumulai karštą ir drėgną vasaros vakarą? Kdryt? Wtdo? Man kaip debiutantui svarbiausia buvo susikaupti, todėl šituo neaiškiu, beveik nepadoriu jaunam žmogui prozos reikalu užsiiminėjau tik atsiskyręs nuo kitų protaujančių būtybių ramiame kambaryje ir dažniausia vėlų vakarą, netgi naktį, kad niekas netrikdytų ir neūžtų galvos, kad neviliotų draugijos ir nustotų naujienas atnaujinę portalai, o televizorių ištiktų pilkas paralyžius (taip, vienu metu šis daiktas man buvo laisvai prieinamas ir aš dažnai pasinerdavau eterin, kad tik nereikėtų sėsti prie tekstų).

Tačiau per naktinį darbą truputį sudrožiau savo ritmo švytuoklę, o tai, kaip žinia, ne į sveikatą. Tad dabar manau, kad rašymo darbui svarbiau ne laikas, o erdvė. Užtenka turėti atokų kampelį ir būtina atsikratyti visų vielom ar ne vielom pasiekiamų medijų – televizijos ir interneto. Sąmonė turi būti švari, neblaškoma, nedirginama – ir tada išmonė galbūt prapliups kriokliu.

970706_10201721405219636_940735962_n

Savo knygos pristatyme (nuotrauka iš herojaus asmeninio albumo)

Aj, ir kur rašydavai? Įsivaizduoju romantišką šiuolaikinį rašytoją su mažu madingu kompiuteriuku sėdintį kavinėje, už jos langų – žydintys kaštonai arba modernus tiltas, arba prie daugiaaukščio fontano žaidžiantys vaikai.. mm..

Mano pirmoji knyga iš tikro parašyta mažu kompiuteriuku, „Acer Aspire One“, kurį panaudotą popigiai, už 160 eurų, įsigijau iš kolegos Paryžiuje. Bet prisėdęs kavinėje juo galiu atrašyti nebent į šią anketą, o ne kurti prozą (paaiškinimą žr. aukščiau). Šiuo metu šalimais tarškia dvi merginos su katiniško dydžio ciuciuku, kurio plaukai miesčioniškai supinti rausvais kaspinėliais – dailutis! Ant sienos mirguliuoja įjungtas transliacijų aparatas, į kurį vis nukrypsta akis ieškant taiklesnio apibūdinimo, nukrypsta ir pagauna kokį nebylų dainorėlį, nes garsas išjungtas. Šlykštus dirgiklis. Vaizdų mašina veikia, bet tik tam, kad būtų kur nudurti žvilgsnį, jei kavos gėrėjams pritrūksta žodžių ar pasidaro nepatogu bendrauti.

Na ir pabandyk tokiam kontekste kurti literatūrą!

„Jūs jo negavote gal todėl, kad jūsų nebuvo?“ – ką tik emocingai užriaumojo viena iš dviejų šalimais įsitaisiusių gimnazinio amžiaus vilniečių. O mano mintis nutrūko. Todėl ir pacitavau tą kitą, svetimą ir atsitiktinę, nekviestai patekusią į sąmonės orbitą. Ai.

Kokius vertinimus jau girdėjai apie „Šlapią spalį“? Ar paties požiūris į savo kūrybą laikui einant keičiasi?

Kalbėsiu tik apie recenzijas kultūrinėje spaudoje. Sulaukiau penkių. Du vaikinai apie „Šlapią spalį“ parašė itin kritiškus, netgi menkinančius atsiliepimus („Literatūra ir menas“, „Gintaro lašai“). Tie vertinimai galėtų pasirodyti visai verti dėmesio, jei ne smulkus interesų konfliktas: abu autoriai buvo to paties 2012 metų pirmosios knygos konkurso dalyviai, kurių rankraščiai pralaimėjo manajam. Tad esu tikras, jog savo recenzijose, neatpažinę klasikinės jausmų projekcijos, jaunieji prozininkai daugiau pasisakė apie save pačius nei apie mano tekstus. Tuo metu trys merginos (kažkaip šiuo atveju neišvengiamai tenka daryti skirtį pagal lytį) savo atsiliepimuose rado knygos stiprybių, pateikė įdomių įžvalgų, net man pačiam netikėtų. Jeigu abu buvę konkurentai kritišku žodžiu tikriausiai glaisto savo antipatiją konkurso nugalėtojui ir asmenybinį nevisavertiškumą projektuoja į tą, kuriam pralaimėjo, tai galbūt teigiamuose filologijos studenčių atsiliepimuose, kuriuos spausdino „Metai“, „Literatūra ir menas“, „Nemunas“, galime nujausti kirbenant latentinę simpatiją jaunajam rašytojui, tai yra ne visai gryną požiūrį į kūrinį, juolab kad šios trys autorės man truputį pažįstamos? Gali būti ir taip. Bet kuriuo atveju, prielankumas asmeniui yra geresnė galimybė dialogui nei vidujė tūžmastis.

Tavo knygos pristatyme buvusi draugė sakė, jog visos salėje sėdėjusios moterys buvo apžavėtos erotiško pasažo, kurį skaitei iš savo knygos. Po pristatymo bibliotekoje prie knygo susidarė eilė – neliūdina toks akivaizdus įrodymas, kad skaitytojai labiausiai domisi „sultingu“ turiniu? Nors gal nieko čia naujo – H. Miller, J. Updike (paminint tik kelis) puikiai išnaudojo tą skaitytojų silpnybę.

Apžavėtos? Kad tas mano Klaipėdoje perskaitytas pasažas buvo pošlykštis, nė iš tolo neprimenantis romantiškos erotikos… Bet nesistebiu, jei kam nors net novelėje „Atsuktuvas“ vaizduojamas seksas gali pasirodyti natūralus: juk apskritai šiame amžiuje ankstyvosios seksualinės patirtys panašėja į rūkytos dešros degustaciją prekybos centre – gali būti sultingos, bet negyvos, nujausmintos. Meilė šiandien mėsiška (kol kas nesakysiu, iš kur žinau:)

O jeigu skaitytojus domina būtent ši sritis, tai jokiu būdu neliūdina. Seksualumas yra svarbi gyvenimo dalis, kurios šiuolaikiniam prozininkui jau nebėra kaip dangstyti, glaistyti. Jei toliau rašysiu, pats sau palinkėčiau sukurti ne tik vulgarių, bjaurių, bet ir šviesių, jaudinančių erotinių scenų.

(Beje, panašu, kad pati knygos neskaitei).

(Ne, Marijau, dar neskaičiau. Bijau, bet drąsinuosi. Be to, knygos dažniausiai pačios pas mane ateina tada kai pačios nutaria, kad jau metas).

526312_10201721404459617_943226711_n

Dėžių fone (nuotrauka iš herojaus asmeninio albumo).

Žinau, kad esi patriotas (na, man taip atrodo), bet ar Lietuvoje įmanoma būti vien tik rašytoju? Žinant, kad knygų tiražai vos siekia po 3000 egzempliorių – tai tikrai nenuteikia optimistiškai…

Man irgi atrodo, kad aš patriotas. Lietuvoje įmanoma būti vien tik rašytoju, jei tikrai turi talentą ir sugebi pasiekti skaitytoją. Juk Sigitas Parulskis, Aidas Marčėnas, Kristina Sabaliauskaitė yra ir puikūs menininkai, ir gauna pakankamai pajamų iš autorinių teisių.

Esu tikras, kad grožinių knygų neverta rašyti kelių šimtų skaitytojų auditorijai – tokio santykio nei kultūriniu reiškiniu pavadinsi, nei pačiam autoriui bus apčiuopiamos naudos, neskaitant įrašo bibliografijoje – neišeis pragyventi, daryti įtakos, saviaktualizuotis.

Ačiū už mintis ir laiką.