Man trūksta hematogeno. Rudeniškai skauda galvą. Namuose kažkur pasimetė generalinė tvarka. Paryčiais aplink lovą zyzdamas skraido nemirtingas uodas, o gal sąžinės priekaištai. Neklauskit.
Bet vis tiek gyvenu vadovaudamasi daug ir daugiausiai nuostatomis. Kitaip nė negalima. Aiškintis nereikia.
Savaitgalį Klaipėdoje viešėjo net dvi geros draugės iš Vilniaus. Ežių princesė vedė komiksų workshopą „Art in Science” projekte. O Kita draugė atvažiavo šiaip sau. Nes ji tai gali.
Turbūt jums nebus įdomu kaip su Kita drauge valkiojomės po miestą ir liejome širdis (šaligatviai liko gerai įmirkę). Dėl to rašysiu apie „Art in science” workshopą. Bet ir tai nedaug.
KKKC meno kieme susirinko gana vyriška auditorija. Buvo sausainių, kavos, vandens, Jūrų muziejaus ichtiologas Artūras Skabeikis ir komiksų tinklaraščio i have no teeth dama Miglė Anušauskaitė.
A. Skabeikis pasakojo apie medūzas. Nes tokia buvo susitikimo tema. Medūzos ir komiksai.
Lyg ir planavau atsiremti į langą ir nusnūsti, o ichtiologas lyg niekur nieko visiškai sudomino medūzomis. Nežinau, kokia jo paslaptis – lyg ir apsiėjo be jokių magiškų triukų, žaidybinių elementų ir pan. Tiesiog labai entuziastingai pasakojo apie medūzas. Patikėkit, atrodo ėmiau domėtis kūrybišku dėstymu, bet taip ir nesupratau, kokia A. Skabeikio paslaptis.
Žodžiu, naudojuosi proga ir nuraminsiu, kad visos tos medūzos, kurios vasaromis būriuojasi mūsų paplūdimiuose yra visiškai nepavojingos. Vargšelės yra senos ir nusilpusios, o mūsų dailiuose paplūdimiuose jų laukia užtikrinta žūtis. Mat medūzoms reikia kur kas druskingesnio vandens nei yra pas mus.
Aj, ir pavojingos yra tik kubinės medūzos, jos tarpsta šiltuose vandenyse, visos kitos – tikri katinėliai. Pavyzdžiui, Azijos šalyse medūzos yra net valgomos.
Po paskaitos apie medūzas, Miglė pasakojo apie tai kaip piešiami moksliniai komiksai. Galima piešti apie mokslininkus, įsivaizduoti jų gyvenimą arba tiesiog jį perteikti tokį, koks yra ar buvo. Patikėkite, kai kurie faktai yra kur kas pikantiškesni už pramanus. Pvz, Maria Sibylla atvejis. Nepasakosiu, pasidomėkite patys.
Tada atėjo metas kai buvo piešiami komiksai.
Aš taip pat vieną nupiešiau. Nes dabar laikausi nuostatos, kad nereikia užsiblokuoti. Na ir kas, kad niekad nebandžiau, na ir kas, kad atrodo, jog parkeriu išsibadysiu akis – gavosi visai neblogai. Deja, kažkaip nesusipratau nufotografuoti. Vietoj to rodau pačios workshopo vedėjos darbą apie medūzažmogį. Tai viena iš komikso piešimo strategijų – gyvūnus ar vabalus, ar akmenis, ar ką kitą vaizduoti su žmogiškomis savybėmis.
Tiek apie medūzas. Lyg ir galėčiau baigti. Tik dar tempia už liežuvio pasigirti, kad išbandėme neįprastą leidinį. „COLORS”.
Tai teminis žurnalas, kurio vienas ryškiausių bruožų – vientisumas. Jame nerasite išskirtų straipsnių, atrodo, kad nuo pirmo iki paskutinio puslapio skaitote vieną tolygų pasakojimą. Bet jis aprėpia visą pasaulį. Ir nėra jokios reklamos! Pvz, jums rodomo numerio tema – „Making the news”, tad nuo pat pirmo puslapio rašoma apie tai: spaudos nykimo metą, užsakomų straipsnių ar straipsnių iš spaudos pranešimų įsigalėjimą, propagandą, cenzūrą, žurnalistinio darbo virtuvę (ir nešvarius jos skalbinius), socialinius tinklus kaip visuomenės informavimo priemones, naujienų sklaidą atokiuose, neturtinguose regionuose, naujienų sklaidą radikaliomis sąlygomis (pvz, kuomet cunamis palieka be elektros energijos) ir t.t. Kiekvienas temos aspektas yra pateikiamas per pavyzdį, pristatomos asmenybės, ypatingi, didelio dėmesio sulaukę atvejai.
Šaunus ir apipavidalinimas. Daug informacijos pateikiama vizualiai. Pvz, šiame numeryje atvartuose buvo galima rasti prisegtukus su papildoma informacija, kai kuriasi atvejais ji buvo pateikiama komiksų forma.
Įdomūs ir patys pavyzdžiai, nuo 16mečio, turinčio radijo stotį Siera Leonėje, iki italo, kuris jau daug metų kartu su šeima rengia laidą apie mafiją.
Kai kurios temos pateikiamos veik vien vaizdu. Pvz, nuostabūs Rusijos prezidento Vladimiro Putino nuotykiai.
Dar viena žurnalo įdomybė ta, kad jis yra dvikalbis. Galima pasirinkti įvairias dvikalbystės variacijas. Mūsiškė tokia, kokią matote. Atvertusi paskutinį puslapį radau visas žurnale naudotas fotografijas, kurios buvo kažkaip modifikuotos žurnalo reikmėms, skaitytojui parodant, kiek jos buvo kirptos. Ką galiu pasakyti… „Crop” yra gana stiprus įrankis.
Tiek šįkart. Ačiū už dėmesį. Manęs laukia krūva skaitinių ir vaikas, norintis lipti į vonią.
Leave A Comment